Kai skilo paskutinis krūminis dantis
Nuo kasdieninio lietaus
Kaip skyla pilko grindinio plytelės.
Kai šypsojosi juoda kiaurymė
Vietoj seno namo durų.
Kai Užupio angelas, suvokęs,
Kad jis esąs nereikalingas,
Tyliai pasitraukė nuo sosto.
Kai tu beprasmiškai tylėjai,
Manydamas, kad taip tylėti
Gali tik seni draugai.
Tada aš šypsojaus-
Rodžiau tarpą tarp dantų.
Kas dešimt žingsnių
Šokteldavau aukštyn-
Kiek aš paaugau!
Ir nusispjaut man buvo,
Kad ir vėl tu pavargai tylėti.