Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Tai štai kaip,- tarė Hamletas, pildamas jau ketvirtą (?) taurelę sau ir man,- moterys – gyvenimo gėlės.

Kadangi buvau jau mažumėlę įkaušęs, nėmaž nesupykau dėl šio kalambūro. Jei būčiau dar kokią porą išgėręs, jis net atrodytų man originalus. Bet velnias sugundė mane vaidinti sąmojingą:
- Moterys – gėlės, o vyrai – bitės.
- Eik jau, kvaily tu,- kažkodėl supyko Hamletas. Ir ko čia pykti? Argi ne tiesą pasakiau? O kas gėles apdulkina, jei jau taip? Bet kur tau...
- Kvailys esi, Marsai, aišku tau?
- Aišku,- atsakiau,- tai yra, neaišku. Kodėl kvailys? Kaip čia dabar suprasti? Paaiškink man, kvailiui, kodėl aš kvailys?

Hamletas neskubėdamas išsiurbė trauktinės taurelę, atsilošė patogiai, pasirąžė kaip šuva, išlindęs iš būdos, išsitraukė cigaretę, prisidegė ją, įtraukė porą dūmų, skaniai nusiriaugėjo ir tarė man tyliai ir švelniai:
- Marsiuk. Klausyk čia. Moterys, aiškinu tau dar sykį, yra gyvenimo gėlės. Aišku? O vyrai, kaip čia švelniau išsireiškus... Na... Vyrai – kiaulės, ir tiek. Supratai?
- Supratau... Tai yra, ne. Kaip tai kiaulės? Kodėl kiaulės? Kas čia dabar per nacionalizmas ar net rasizmas? Ir kodėl tu, vyras (?), tokias nesąmones kalbi? Kas tave pasamdė ir už kiek? A? Aš tai neįsivaizduoju, kiek man turėtų duoti, kad taip kalbėčiau... Gal net penkiasdešimt litų neužtektų. Va... Nors ne... Už penkiasdešimt – tiek jau to – parsiduočiau.
- Klausyk, tu, vargšas sutvėrime,- pertraukė mane Hamletas,- visų pirma, niekas manęs nepapirkinėjo, antra - tau irgi niekas už nieką nieko neduos, gali būti ramus – paprasčiausiai niekam tu nereikalingas, aišku? Trečia – kad ir duotų, visvien nesugebėtum taip pakalbėti, kaip aš, kad ir už milijoną, na, neduota tau dievulio, neduota ir gana, aišku?

Sėdėjau mažumėlę apdujęs. Na ir draugas, ką ir besakyti... Tiek prikalbėjo, kad dabar tik pasikarti telieka.

- Palauk, palauk,- bandžiau išsiaiškinti,- tai kaip čia išeina? Kiaulės, sakai. Na, bet kodėl? Bent pagrįsk jau savo nuomonę.
- Gerai. Grindžiu. Moterys, mano giliu įsitikinimu, iš vis yra nežemiškos ir dangiškos, ir už vyrus dvasiškai žymiai aukštesnės būtybės.

Po tų žodžių vos neužspringau, nes kaip sykis tuo metu siurbtelėjau savo gėrimą.
- Eik jau, na tu ir duodi! Fu... Kad tave kur. Žinai, net nebeprašau tavo paaiškinimo, nes kuo toliau, tuo gražiau. Aš sutinku, žinoma, kad moterys yra... Na... kaži kas. Bet taip, kaip tu... Eik jau, eik jau... Verčiau išgerkim.

Čia Hamletas nebesiginčijo ir draugiškai su manimi išgėrė.
- Oficiante!- sušuko jis,- dar vieną, ir mikliai!
- Jo... - atsilošiau ir aš patogiai krėsle,- gera gyventi, tikrai gera...
- O gerai gyventi – dar geriau,- pridūrė Hamletas,- moterys, mano mielas, yra ne tik gyvenimo gėlės. Be moterų žinai kas būtų?
- Eik jau, Hamletai, su tokiom savo kalbom. Sunervinai mane. Beveik išsiblaiviau nuo tokių tavo pareiškimų. Įsivaizduoji?
- Na, tai ko čia pergyveni? Dar išgerkim, ir tavo išblaivėjimas tuoj praeis.

Sutikau su juo. O kas beliko? Čia pamačiau į kavinę įeinant labai jau kaži kur matytą asmenį. Tik kas jis? Tie platūs pečiai, tas juodas apsiaustas ant pečių, ta juoda kaukė ant veido... Ir violetinis kvadratas ant krūtinės su užrašu “rašyk”... A... Čia gi Webmasteris! Geras ir senas mano pažįstamas! Iškart nuleidau galvą, apsimesdamas, kad ieškau kažko ant grindų nukritusio. Viena akim visgi skersavau – ką gi tas mano pažįstamas darys? O jis tik įdėmiai (dar žemiau pasilenkiau) peržvelgė visą kavinę ir, neradęs nieko pažįstamo, iškėblino lauk. Aišku, ieškojo, kas pastatytų išgert.
- Geras pažįstamas?- paklausė Hamletas.
- Mhm.
- Che, che... Ir aš tokių pažįstamų turiu... Daug. Bet tuščia jų. Apie ką čia aš kalbėjau?
- Apie moteris. Apie ką daugiau?
- A! Taip, taip! Tikrai – apie moteris! Taigi, moterys, moterys, moterys...
- Klausyk, drauguži, - nebeiškenčiau, - tu taip dievini tas savo moteris, tai pasakyk tu man – ar neveidmainiauji?
- Na, na... - sukluso žurnalistas (neužmiršot, ko gero, kad jis dirba viename laikraštyje).
- O kaipgi? Tu apie jas taip gražiai kalbi, kad tuoj apsivemsiu. O pats? Kaip su jom praktikoje elgiesi, ne savo sapaliojimuose? Juk sekioji paskui kiekvieną sijoną, kiek širdžių esi sudaužęs! “Angelai, nežemiškos būtybės”… Eik jau...
- Palauk, palauk, o ką aš esu taip jau konkrečiai praktikoje nuskriaudęs? A? Paskui sijonus lakstau, sakai? Na, ką padarysi, čia jau mano silpnybė, neneigiu. Bet ar dėl to nuskriaudžiau nors vieną moterį? Kažkas juk turi jomis žavėtis, jas mylėti, paskui jas lakstyti. Jei ne aš, tai kas gi daugiau tai padarys? Tu bene? Kur tau... Tu per daug egoistiškas. Jei jau pasigausi kokią, tai ji turi būti tavo – su visu kūnu ir dūšia.
- O ką? Negi kitaip turi būti?
- Eik jau... Matau, visiškai ničnieko nesupranti. Nors ir daug moterų esu turėjęs, bet, prisipažinsiu tau, neperpratau jų iki galo. O gal tai ir neįmanoma. Ko gero, jei kas perprastų moteris tikrai, iki galo, tam nebeliktų nieko kito, kaip mirti...
- Arba tapti gėjumi,- pridūriau.
- Banalu, mano mielas, banalu, - suirzo Hamletas.

Kurį laiką sėdėjome tylėdami, tik siurbčiodami savo nektarą. Galų gale tariau:
- Dalinai sutinku su tavimi, Hamletai. Man ir pačiam kartais atrodo, kad moterys... na... kažkokios kitokios, nei vyrai.
- Aha... - apsidžiaugė jis.
- Jos... tiesiog... tiesiog ne žmonės, ir tiek. Tik nežinau, kas.

Čia atėjo eilė užspringti Hamletui. Kai išsikosėjo kaip reikiant ir atgavo kvapą, sušuko:
- Idiotas tu paskutinis! Kaip gali taip kalbėti! Ar bent suvoki, ką kalbi, asilo pasturgali tu!

Oho! Tikrai – Hamletas – geriausias mano draugas. Argi kas nors kitas galėtų mane taip pavadinti?

- Viskas. Nusibodo, - pareiškė Hamletas ir pašokęs išdūmė iš baro. Kaip meteoras. Nė neatsisveikinęs (meteorai juk neatsisveikina, tiesa, kaip ir nesisveikina...). Juokingiausia – nesumokėjęs. Tai yra, kam juokingiausia, o kam ir nelabai. Ką padarysi... ne visada sekasi. Tai yra, kai kada tik sekasi. O jei dar tiksliau – retokai sekasi. Arba, jei jau visiškai tiksliai – beveik niekada nesiseka. Kaip kam, žinoma. Pirštais nerodysim, kaip sakoma.
2003-05-03 00:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-07-04 16:57
Odaliska
mhm
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-03 16:17
last action hero
hmm
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą