Aš - ne upė - per dykumą neteku.
Ne lietus tu, į langą nebeldi.
Jos - išdžiūvusios dykumos moterys,
Žalčius smėlio užanty saugančios.
Jos - miražas, per tikras,
Kad būtų negyvos.
Jos smėlėtos, lietaus neprišaukia,
Tris smiltis jau vadina jos gurkšniu,
Saujoj smėlio jos bijo paskęst.
Šaltis - mitas, o vėjas - dvasia.
Šešėlius smėlis gyvus praryja.
Naktimis dykuma netikra,
Savo kūdikius smėliu užpylus.
Smėlio moterys žiūri į dangų,
Pasiklydusius debesis šaukia.
Ugnį sausą žarsto tarp rankų,
Ne lietaus - savo vyrų - jos laukia.
Man kliuvo ne tik linksmiuojami jos ir smėlis, bet ir po pirmojo posmo kitusi ritmika. Paskutinieji du gražiai susiskamba, o tuomet pirmas nei šioks, nei toks.
Beje, pirmosios dvi eilutės tavo ar cituotos?
smėlio per daug. ta prasme, smėlio, smėlėtos, smėlio, smėlis, smėliu, smėlio. o juk dar yra ir dykuma, smiltys. žodžiu, labai jau įkyriai kartojasi. pati mintis nebloga, tik, manau, prie šio darbo dar reikėtų pasėdėt.