Knapt Paknapt

EDAS AUSTWORKAS
                                                 
                                                        „KNAPT PAKNAPT“
                                                     
                                                              apypasaka

- Neduosiu!
- Ir neturi teisės...
Gargaliavimas, dūžta pigios vazos, ant grindų krinta brangūs plastmasiniai puodeliai, iš sugedusio bakelio teka vanduo...
- Jums smegenų sutrenkimas, - jis pasižiūri per petį, - o jūs netrypkite kaip dramblys...
- Tai kokios naujienos? – pro duris įgriūna vienas išsikvėpinęs džentelmenas.
- Nieko neradom net su pirma šviesa, - visai nešviežiai atsako Kitas Menteldženas.
- Tuomet aš niekur neeisiu...
- Nejau? – nevykusiai iškreipia snukį Kitas Menteldženas.
- Privalau tęsti tyrimus, - džentelmenas nutaiso beveik rimtą miną.
- Tikiuosi visa tai į gerą...
- Tai jau patikėk... – šiaip taip ištraukęs nykštį iš dešiniosios šnervės išstena džentelmenas.
- Kas per velnias? - uogiene apsitaškęs ausį suveblena Kleckas Babonietis (vyriausias batų raištelių gamyklos direktoriaus sūnaus pavaduotojo brolis).
- Kur? – nustebo Dovydas Sklerotikas tiesdamas šakutę link kotleto.
- Mum reikia šviežių idėjų, - pragysta Kleckas pamatęs kaip negailestingai Ver Mišėlis Makaronovičius peilio rankena dursto koldūną taškydamas riebalus ant stalo (ir baltos naujametinės staltiesės). Dovydas griebia savąjį kotletą už liemens ir susikiša burnon rodydamasis iniciatyvą originalių idėjų kryptimi.
- Taupyk uogienę, dėl ... ievo meilės. Ir nereikia čia šluostytis burnos kampučių ta rožine servėtėle – atrodai nemažiau kvailai nei šluostydamasis šikinę ornamentuotu tualetiniu popierium.
Kleckas Babonietis susigėdo. Niekas ligšiol nebuvo taip skaudžiai ir tiksliai užmynęs ant jo psichinių batų raištelio. Dovydas patenkintas valgė slyvų kauliukų miltų košę.
- Manau, metas eiti prie reikalo, - trindamasis rankas į kelnes Babonietis pasistengė nukreipti kalbą saugesne tema.
- Manau, ne, - net springdamas atšovė Dovydas Sklerotikas, - visai nereikia eiti prie reikalo! Ir tiesą pasakius, mes čia kaip tik susirinkom tam, kad neeitumėm prie reikalo...
- Sveikinu, - šiaip taip nusišypsojęs praperdė šviežiasis džentelmenas šluostydamasis beviltiškai ištaukuotą valgymo skylę.
- Kokia proga? – išspjovė raugintą pomidorą Dovydas.
- Turėk sąžinės! - suskubo įsikišti Kleckas, - žmogus mandagumą rodo, o tu šitaip...
- Ne! – paraudonavęs užrėkia džentelmenas, - nenoriu rodyti jokio mandagumo! Net negalvoju! …po velnių...
Visi nuščiuvo.
- Girdėjau kaip trakštelėjo kauleliai...
- Kieno? - nustemba džentelmenas susiimdamas už penkto neseniai lūžusio šonkaulio.
Dovydas visažyniškai išrietęs žiaunas priešais pasistato krištolinį rutulį, Kleckas Babonietis - metalinį kvadratą, o Ver Mišėlis Makaronovičius - plastmasinį trikampį.
- Ir ką visa tai turėtų reikšti? – užbaubia šviežiasis džentelmenas.
- Nieko, - paslepia krištolinį rutulį Dovydas, - ir net jei turėtų reikšti, tai vistiek nieko nereiškia...
Kleckas, savo ruožtu, metalinį kvadratą suvalgė ir paragino tą patį padaryti Ver Mišėlį Makaronovičių, kuris, aišku, neatsisakė.
Už lango pūtė medžius ir telefono būdeles iš koto verčiantis vėjas: braškėjo langai, nuo stogų skraidžiojo šiferis, lingavo tvoros ir varteliai, dangumi keliais solidaus storio sluoksniais šliaužiojo debesys, gerai įmirkusi žemė stūmė vandenį viršun, medžiai taip pat sotūs H2O, pampo į visas puses nebenulaikydami šakų. Štai Kelmužės ąžuolas Balvonužis ištinusiu pilvu virsta tai ant vienos tai ant kitos trobos, o ten šiknas sukišę Subinskai ir Žandauskai lygiai taip pat perbėga tai pas vienus tai pas kitus, nešdami sunkias, vandens permirkusias subines. O štai berželis Laibasubinėlis lankstosi prie vieškelio kaip ir dera save gerbiančiam liaudies dainų herojui...
- Einu į krautuvę, - pagaliau išriaugėjęs visas dujas taria Dovydas Sklerotikas.
- Ko pritrūkai? – įnirtingai plėšydamas servetėlę paklausia Kleckas Babonietis.
- Kefyro! - nusitempdamas staltiesę pašoka Dovydas.
Kleckas susimąsto. Ant kelnių laša kisielius ir pritrėkštų koldūnų taukai. Svečiai miega, lėkštes nešusi tarnaitė guli be sąmonės priverta durimis.
Užmiršęs tiksėti barška laikrodis.
- Galit mane sušaudyt! – užrėkia Kleckas, - manęs nesustabdysit! Galit mane kad ir su patranka ištaškyt ant sienų!
Visi nustebę atsisuka į vyriškį išsitaršiusiais plaukais.
- Po to aš, žinoma, skųsiuos!
- Kai ištaškysim?
- Taip! – užbaubia Kleckas mesdamas servetėlę šalin, - kai ištaškysit!
- Gerai, - apsidžiaugia kažkuris iš džentelmenų, - bus linksma pažiūrėt...
Visi taip pat nusikvatoja spjaudydamiesi ką tik valgytu tortu. Vienas gabaliukas Kleckui užkemša kairę šnervę.
- Žinoma, mes juokaujame, - paskubėjo atsiprašyti džentelmenas.
- Žinoma žinoma, - paantrino Kitas Menteldženas.
- Kam žinoma, o kam nežinoma! – piktai užbezdėjo Kleckas, - ir apskritai, apie Žinojimą jūs neturite nei menkiausio supratimo!
- Ir kodėl jūs taip manote? – įsižeidžia džentelmenas, - ar aš jums tikrai panašus į žmogų visai nieko nesuprantantį apie Žinojimą?
- Taip, jūs idealiai atitinkate žmogaus tipą, visai nieko nesuprantantį apie ŽINOJIMĄ!
- Nerėk! – nešinas kefyru pro duris įvirsta Dovydas Sklerotikas.
- O kas tu toks būsi, kad man aiškintum kada galiu rėkt ir kada ne? – atsistoja Kleckas.
- Aš atnešiau kefyro! – galingai subaubia Dovydas.
Kleckas atsisėdo, susmuko, o galų galiausiai nušliaužė po stalu kaip tyžtantis senis besmegenis.
- Mus pakvietė apsilankyt Šveicarijoj, - pasigyrė džentelmenas pildamasis konjaką į kavą.
- O kur tokią rast? – įsipylė kefyro Dovydas.
Džentelmenas neatsakė.
- O mane ne tik kvietė, bet teko ir pabuvot, - ranka mostelėjo Dovydas, - čia netoli Kauno. Kokie miškeliai, kokie kalneliai... mmm, - Dovydas pakėlė stiklinę kefyro, - už Šveicariją!
- Tai kad neįpylei... - susimėtė Ver Mišėlis.
- Didelio čia daikto... – greit atsistojo Dovydas ir išpilstė visiems po lygiai.
- Geras, - pauostė staltiesę Kitas Menteldženas, - kelintų metų raugimo?
- Turėtų būt ant dugno parašyta, - skalaudamas burną ramunėlių rasa atsako Dovydas, - raugintas specialiai žiurkių priveistame sklepe ir prisotintas sodraus jų šlapimo aromato, bei paskanintas česnakų kvadratėliais.
- O, - maloniai nustebo džentelmenas, - jau seniai neragavau šios kolekcijos...
- Ir nenuostabu, - Dovydas tęsė savo intelektualų grūdą sėjančią kalbą, - ši kolekcija platinama tik pas mus...
- Oho, - dar labiau ir dar maloniau nustebo džentelmenas skanaudamas Baltajį stebuklą.
Kuriam laikui kalba nutrūko - svečiai svarstė ką išgirdę, o Dovydas degustavo ką tik patiektą naujausią kefyro rūšį: pateliuskuoja burnoj ir spjauna į lubas. Džentelmenas susižavėjęs gėrė vieną stiklinę po kitos, jau linksmai siūbuodamas į šonus ir kratydamas galvą iš susižavėjimo. Dovydas pritardamas linktelėjo ir vėl spjovė į lubas.
- Aišku, teks bandyti vienam, - nedrąsiai prakalbo Ver Mišėlis Makaronovičius, - koks gi mano pilnas vardas?
- Geriau papasakok ką manai apie keltų pabudimą, - nuleidęs akis į kefyro stiklinę Dovydas pasistengė neužgesinti lengvai silpnaprotiškos Ver Mišėlio prakalbos.
- Nuostabu... – užsisvajojo Ver Mišėlis, - aš visada žinojau, kad vieną dieną...
- Atsiminkite, - pradėjo Dovydas, - prie stalo jis nejaukiai jaučiasi...
- Liucipierio kriokimas... - jau norėjo tęsti Ver Mišėlis, bet tai išgirdęs nutilo.
- Na na, - mandagiai atsisuko Dovydas laižydamas tuščios stiklinės dugną, - ką tas liucipieriokriokimas?
Ver Mišėlis numojo ranka:
- Jūs nesuprasit...
Vyrai susižvalgė, o Ver Mišėlis tuo tarpu išsitraukęs kažkokį vaikišką-sielos-portretą-piešinėlį ėmė tyliai baubti.
- Jūs manęs nesuprantat, - išrietė žiaunas Ver Mišėlis.
- Gal ir nesuprantam, bet galim iškviest žiburėlį, ten tave supras... ten tokius kaip tu, visi supranta.
- Jūs pilni blogos energijos! – pakėlė toną Makaronovičius, - jūs neturit šviesos!
- Tai apšviesk! – dar garsiau užbliovė Kleckas Babonietis atsistodamas su buteliu rankoj.
- Jūs manęs nesuprasit! – lūžtančiu balsu užkaukė Makaronovičius keldamasis iš vietos, - neturiu apie ką su jumis kalbėtis! Mandalakalaburdala man brangesnė!
- Kur eini? – suraukęs antakius paklausė Dovydas atsistodamas.
- Lauk! - siekdamas rankenos atsakė Ver Mišėlis Makaronovičius.
Dovydas griebė susigūžusį žmogėną už čiupros, tas cypdamas susmuko prie durų.
- ... tau reikia pasikalbėt su kokiu kunigu, jis tau viską paaiškintų. Aš žinau kiek gyvenimų esu pragyvenęs, net kvapus jaučiu kiekvieno, - kalbėjo Ver Mišėlis raitydamasis Dovydo gniaužtuose. Dovydas tėškė Ver Mišėliui per snukį. Tam iškart atsiknojo stalčius ir įdubo korpusas. Tada pribėgo ir kiti: apmėtė bulvių koše, pasmaigstė šakutėm, papjaustė ausis peiliais ir galų gale išėjo namolio dėkodami vienas kitam už gerą paskutinę vakarienę, o Ver Mišėlį Makaronovičių pamovė ant ąžuolinio rąsto kopūstų lauke vietoj kaliaausės.
Tuo metu iš antro aukšto baisingai čiaudėdamas, kosėdamas ir snargliuodamas nuropojo Hektoras Analginas.
- Nepavėlavau į pasisėdėjimą?
Apačioje nieko nebuvo. Stalas tuščias, grindys išplautos...
- Kur visi? – palindo po stalu Analginas, - gal ne tuo adresu pakvietėm? Roma, ar girdi? Gal, sakau, trobos numeris apsivertė?
Tyla.
- Nieko nesuprantu, gi pakviečiau visus, - susimąstė Analginas, - gal ką nors užmiršau, o kiti įsižeidė ir išėjo?
Atidaręs langą pamatė Makaronovičių kopūstų lauke ir labai apsidžiaugęs sušuko, kad tas pakviestų kitus.
- Ką ten darai? Kopūstų nori? – nusijuokė Hektoras, - ankstoka! Geriau eik vidun nesišaldęs!
Makaronovičius nieko - stovi lauke pastėręs, lyg spokso į varną lesančią jam batą, lyg susikoncentravęs į žemės grumsto užmuštą slieką mąsto apie astrologiją...
- Aš einu arbatos! – surėkė Hektoras kikendamas, - paskutinį kart kviečiu! Kaip sau nori...
Uždaręs langą nuėjo virtuvėn tapkiškai šliurendamas šlepetėmis.
Pokylių salė trumpam ištuštėjo. Laikas skaičiavo tempą, kurį turės pasiekti, kai vėl bus priverstas eiti, matant žmonėms...
- Tik pagalvok, - barstydamas arbatžoles kalbėjo Analginas, - svečių nei kvapo, bet užtat kaip arbata kvepia...
Priešais, išmintingai klausydamasis, stovėjo pagarbaus amžiaus, šilto ir šalto patyręs virdulys, kiek toliau, plačioje pietų stalo geografijoje, esėjo kukli cukrinė pilna sukietėjusio cukraus, gausybė neatsakingai išsitepliojųsių šaukštų ir šakučių vartėsi nepadoriomis pozomis (nekalbant apie nevalas peilius), prisigėręs pačių pigiausių ir šlykščiausių skysčių, nesugebantis pasirūpinti savimi, visų niekinamas, prie kriauklės be sąmonės tysojo rankšluostis, o persmeigtas peiliu, skausmingai susirietęs šalia duoninės, merdėjo batonas.
Prie lango nutūpė varna su Makaronovičiaus batu snape. Analginas užsitepė sviesto ant grūdėtos duonos riekės, atsigėrė už jį patį stipresnės arbatos, pamėtė keptuvėje skrundančius kiaulių šneblius, tada priėjo prie egzotinėmis gėlėmis nukrautos palangės ir pasakė:
- Ar čia tik ne varna Čigoninskienė? – atsikosėjo Analginas.
Varna nesupratus gūžtelėjo pečiais ir nuskrido. Batą pasiėmė.
Analginas dar ilgai stebėjo tolstantį juodulį, su giliu rūpesčio kanjonu kaktoje, sukiodamas vieną vienintelę mintį:
„Ar įsidėjau cukraus? “
Dovydas Sklerotikas, Kleckas Babonietis, išsikvėpinęs džentelmenas ir Kitas Menteldženas – visi pagal svarbą – stovėjo ties gyvenimo kryžkele, žemė drebėjo po kojomis, visi suprato kaip baisiai visa tai gali baigtis, tad negalėjo sau leisti tokios klaidos. Visų veiduose laikas nuo laiko šmėkšteldavo pasibaisėjimo šėšėlis, kraujas stingo gyslose, akyse – košmarišku greičiu bėgo viso gyvenimo akimirkos, o galvose viena mintis:
... kada atvažiuos autobusas...

                                                          epilogas

Tingiai laižydamas tarp dantų ir stalo kojos įstrigusią vynuogės žievelę, jis mąnė daug suprantąs apie sveiką maitinimąsi ir dietologiją, bei pastarųjų sąveiką, sėkmingą ir produktyvų pritaikymą nūdienoje...
Apsivertęs ant pilvo jis išvydo gracingai kabančią lempą. Jos išmintingai apdulkėję stikliniai abažiūrai lyg amžinas Naujųjų girliandas laikė prikibusius voratinklius. Gaivinantis vėjas užklydęs kambarin imdavo jas supti ir tąsyti kaip nerimstančias sliekų dūšias. Tai visada Capliui primindavo apie nenuilstančių vorų darbą ir jis apsiverkdavo kaip vyriausios Amazonės anakondos smaugiamas Nilo krokodilas.
Prieš akis ir vėl ėmė bėgti gyvenimas, bet Caplis šiaip taip įstengė jį parversti ant menčių ir užsnūsti kartu.
Kleckas Babonietis, Dovydas Sklerotikas ir abu džentelmenai sėdėjo autobuse apimti visiškos visatos vienybės – autobusas juos vežė namo šilta, sausa ir ramybės prikimšta transporto priemone. Metas buvo jau vėlyvas, už lango – pagedusi rudens tamsa ir aptriušę paskutiniai lapai. Kažkoks įniršęs patriotas palindęs po sėdyne ieškojo ko nepametęs. Ir tai buvo vienintelis gyvas organizmas drumsčiantis ramybę. Dovydas nepatikliai dirsčiojo į nenuoramą autobuso kalbos nesuprantantį diletantą, verdančioje minčių katilinėje kurdamas planą kaip jį pamokyti. Tačiau kefyro ir dar stipresnių gėrimų praskiestos smegenys, mintis blaškė ir sukinėjo ratu, vis apsisukdamos aplink nelaimėlį „krapštūną“ po kėde.
Kleckas jau snaudė. Taip pat ir džentelmenai.
Autobusas sustojo, atsidarė durys. Dovydas – taip pat apsnūdęs - nepastebėjo ar kas nors įlipo. Per kojas perbėgo vėsus vėjelis, pasigirdo prislopinti garsai lauke ir durys vėl užsitrenkė. Kėdė prisisiurbė, nugara perbėgo šiurpuliukai, akys pačios užkrito. Dovydas nusižiovavo, pabandė atsimerkti – nepavyko.


PABAIGA
(2004 m. gruodžio 29 d– 2005m. gruodžio 2 d.)