Surešęs tikėjimas, paladotas auštant,
Ištiškęs juokas rudeniu ant rankų šalo,
Kad pernykščių bičių medus saldžiau suneštas
Buvo- tekėjo lašeliais nakty
Į asfalto jūrą betono vilnim.
Suskrudęs veidas, paliestas saulės spindulių.
Jo kontūrėliais nurieda uogienės lašas,
Kuris suvalgomas pasiprašys ir nukris
Į lėkštę, kur miltuose voliojasi žuvis auksinė.