Kaimo kronikos: du vaizdeliai iš ponų gyvenimo

Jau keliolika metų Stefanija ir Antanas, kaip ir visi kiti miestelio, kuriame neliko ką dirbti, gyventojai vadinami ponais.
Draugai išnyko kartu su „plačiu kraštu mūs gimtuoju“. Aną dieną užsukau su ponais pakalbėti apie aktualijas.
Stefanija ir jos vištos
Ponia Stefanija žiemą svečių neturėjo, tik kartą per mėnesį sulaukdavo Verutės, už 260 litų dirbančios paštininkės. Ši naujienų spėdavo paberti tiek, kol atskaičiuodavo pensiją ir iš kasmet plonėjančio krepšio ištraukdavo reklaminių lapelių apie plastiko bešvinius langus. Ponia Stefanija apie langus žinojo viską ir kaskart stebėdavosi, kodėl už vieną reiktų pakloti net kelias pensijas. „Arba tas langas stebuklingas, arba man pensiją atneši juokingą“, - sakydavo Verutei. Dar ji labai mėgo skaityti apie kompiuterius, DVD grotuvus ir kitokius išradimus, nors apie juos nieko nesuprato. Kodėl neskaityti, jei paštininkė dalija už dyką? Laikraščiai poniai -- jau seniai per brangus malonumas.
Apie paukščių gripą paštininkė jokios skrajutės nedavė, nes tikino neturinti. Bet Stefaniją prigrasė į atokaitą vištų iš tvarto neleisti, nes už tokį nepaklusnumą baudai gali neužtekti net trobelės su visais apsodintais ir apsėtais arais bei kartu tvartelio su kudakuojančiomis vištomis ir krebždančiomis pelėmis.
Pensininkė apie tai viena ausimi buvo girdėjusi per televiziją, bet nelabai tikėjo. Kaip gali už į kiemą išsprūdusią dedeklę skirti net penkių tūkstančių litų baudą? Ponia tai ponia, bet jokioj Amerikoj giminių neturi, kokio nors pono Viktoro iš Kėdainių nepažįsta. Kai Stefanija apie savo ponystę ir kartą per kelis metus kokia dešimtine padidinamą pensiją pagalvoja ir palygina su keliatūkstantiniais įstaigų vadovų priedais prie algos, suabejoja, ar ji tikrai tapo ponia, ar tebėra ankstesnė draugė.
Stefanija iš V. Blinkevičiūtės skiriamų pinigėlių net saldesniu pyragu dažniau nepasivaišintų. Tačiau daugiabučio gyventojoms kas kelios dienos už tris litus nuneša kiaušinių (gaidys dvylika dedeklių visus metus gena į gūžtą), todėl pasmaguriauja net varškės, kurią mėgsta antai net premjeras ir kažkada dėl jos, pabrangusios (kad dabar anoji kaina sugrįžtų!), buvo labai supykęs.
Po televizoriaus pranešimo ir paštininkės Verutės patvirtinimo ponia Stefanija abejoja, ar vištas belaikys –amžius solidus, rizikuoti nesinori. Kažin kiek tokių abejojančių bus iš beveik 175 tūkst. Lietuvos paukščių augintojų? Gal vėl teks pratintis prie riebios ir ne itin sveikos kiaulienos?
Stefanija baiminasi, kad ir tvarte uždarytas višteles gali užkrėsti pro siauriausias skylutes praneriančios kregždės ar žvirbliai. Ji žada prašyti kaimyno pavasariop iš aukštosios obels iškelti inkilą – jau žino, kad ligą įmanoma pasigauti ir nuo paukščių išmatų, gleivių, kraujo, plunksnų. Varnėnai įpratę po sodą šeimininkauti, vabzdžių vikšrus rankioti, o katinas Murkis ne vienam vikruoliui plunksneles aną pavasarį yra pakedenęs. Jis ir dabar, saulytės paglostytas, matyt, nugrimzta į prisiminimus ir gardžiai apsilaižo.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Kazimieras Lukauskas tikino, kad lietuviai neims pavyzdžio iš anuometinių kinų ir nei varnėnų, nei žvirblių nešaudys, bet nedelsdami mokės už naikinti nuspręstus naminius paukščius. Pusė sumos skirs Europos Sąjungos biurokratai. Stefanijai įdomu, kiek būtų įvertinta jos marga dedeklė, bet paštininkė to nežino, o televizorius apie tai irgi tyli.
Ponia abejoja, ar visi sugebės laikytis nurodymo saugoti savo paukštelius nuo kontakto su pavasario pranašais. Stefanija girdėjo, kad šią žiemą viena ūkininkė (beje, garsiosios Darbo partijos narė) užgėrė taip, kad pamiršo ne kokias apsipešiojusias vištas, bet galvijus.
Veršis iš alkio nudvėsė, kiti gyvuliai irgi jau buvo pakeliui pas Abraomą. O tos seniūnijos klerkai ūkininkę kažkodėl gyrė už darbštumą... Kaime ar miestelyje, anot Stefanijos, tokių „darbštuolių“ – kaip žvirblių pakraigėj. Todėl paukščių gripas gali užslinkti staiga lyg pavasario liūtis.
„Kai indų jūreivis Klaipėdoj mirė, kilo baisiausias sąmyšis, lavono visi kratėsi, - kalbėjo ponia Stefanija. - Kažin ar neskėsčiosim rankom, kai pas kokią gulbę aptiksim H5N1 virusą? “
Antanas ir „Žiguli“ garaže
Pleptelėjus su Stefanija, norisi ir vyriškai pašnekėti, dūmą užtraukti. Suku į Antano kiemą. Čia nematyti nei inkilo, nei gandralizdžio, užtat garaže – geltoni „Žiguli“. Antanas nuo jo valo dulkes. Už techninę apžiūrą neseniai sumokėjo beveik 43 litus, nes į apžiūrų centrą važiavo du kartus – per silpnai stabdė dešinysis užpakalinis ratas. Gerai, kad pats pataisė – kelias dešimtines sutaupė.
Po mėnesio sulauks draudimo agentės, bet dar nežino, kiek ta paprašys. Pagal išlaikymo sąnaudas „Žiguli“ kasmet, atrodo, turėtų brangti, tačiau yra atvirkščiai. Neišsipagiriojusiam kaimiečiui už du šimtus gal iškištų. Ponas Antanas spjaudosi, kad už tiek parduoti neapsimoka. Kai visai baigs rūdyti, nueis pas Kazimierą (jis turi UAZ, kuriuo iš tvarto veža mėšlą) ir paprašys, kad išgrustų į metalo laužą.
„Keiktis norisi, kai Algirdas Mykolas tikina, kad Lietuvoje visi gerai gyvena, nes važinėja nuosavais automobiliais, - sako Antanas. - Argi tai mašina? - krumpliais barbena į geltoną variklio antvožą. - Nebent pas karvę į ganyklą važiuoti. Gerai, kad karvės neturiu. “
Paskui ima postringauti, jog griuvenų vairuotojams niekas nė nemano pagelbėti, o štai iš salonų pirktų mašinų savininkams taikomos įvairiausios privilegijos. Kas tiesa – ne melas.
Susisiekimo ministro praėjusių metų gruodžio 30 dienos įsakymu naujus automobilius į techninę apžiūrą būtina pristatyti tik po trejų metų, be to, jų šeimininkams bene per pusę sumažinta talono ir ženklo – lipduko kaina.
Vis dažniau kalbama, kad senus automobilius reiktų tikrinti kasmet, šitaip būtų sumažintas avarijų skaičius. Pernai įvyko 6790 įskaitinių avarijų, tačiau dėl prastos automobilių techninės būklės užregistruota tik 8 proc. avarijų. Nuo 65 iki 87 proc. eismo nelaimių priežastis yra žmogaus veiksmai.
„Apkartinti gyvenimą griuvenų savininkams – naujų automobilių pardavėjų užmačios“, - įsitikinęs Antanas. Jis sako neseniai girdėjęs apie draudimo kompanijų nuolaidas tiems patiems prabangių automobilių vairuotojams. „Tikras ponas tikram ponui niekada į akį nekirs“, - priduria.
Dulkėtus „Žigulius“ šluostantis vyras niekaip nesupranta vidaus reikalų ministro pasakymo, kad reiktų skatinti kyšių neįmančius kelių policininkus. Sunku patikėt, kad duokle nesusigundęs pareigūnas vis tiek bus „pateptas“ - gaus vienokį ar kitokį atlygį iš kitų rankų – savo viršininko. Gal net kils karjeros laiptais. Todėl dabar vienas kitas, atsisakęs kyšio, tuoj pat apie tai skambina varpais visai Lietuvai: žiūrėkit, koks aš doras, vos ne didvyris, duokit premiją, laipsnį ar bent medalį.
Tas pats ministras net neabejoja, jog „fiksuojami visi bandymai papirkti policijos pareigūnus ar kitais neteisėtais veiksmais vengti atsakomybės“. Ponas Antanas labai abejoja, ar visi. „Garbėtroškos elgiasi taip: iš vieno nepaima, su kitais keliais susitaria, kad nė pavasarėjanti musė nesusyztų ir duoklę įsideda į kišenę. Gaunasi dviguba nauda“, - užtraukia dūmą Antanas.
Antanui nelabai aišku, kodėl tik kelių policininkams valdžia ėmė drausti imti kyšius. O kaip su gydytojais, žemėtvarkininkais, kitais savivaldybių tarnautojais, aukščiausiais šalies pareigūnais? „Atrodo, kad stengiamasi atimti vėl tik iš eilinių ponų, panašių į mane“, - įsitikinęs ponios Stefanijos kaimynas ponas Antanas.