Išskirtinis numeris

Daugelis, o gal ir visi iš mūsų norime kažkuo išsiskirti, turėti kažkokią išskirtinę detalę... Ši didybės manija, unikalumo troškimas būdingas visiems. Išskirtiniai drabužiai, originalios mašinos, akiniai, aksesuarai pagaminti pagal asmeninį užsakymą, savitas stilius, egocentrizmas, savęs demonstravimas jau seniai nieko nebestebina. O aš norėjau išskirtinio numerio, kad būtų lengvai įsimenamas, su daug vienodų skaitmenų, žodžiu – gražus telefono numeris. Ir vieną vasaros dieną – aš jį gavau. Drebančiomis rankomis laikiau kelis A4 formato lapus kuriame buvo surašyta tūkstantis telefono numerių. „Rinkis“, – sako man. Akimis rijau visus skaičiukus, skaitmenukus ir akys sustojo ties keturiais penketais. Penki, penki, penki, penki. „Šis“, - trindamas delnus nusprendžiu. Dabar aš tikrai labai išskirtinis, tokį numerį turiu!!! Iškart imu SIM kortelę ir nieko nelaukdamas dedu į savo telefoną. Tuoj pat siuntinėju žinutes: „Čia mano naujas numeris“. Gaunu kelias atgal: „Koks gražus numeris“. Aš labai džiaugiuosi – mane pastebėjo.

Į biurą atėjo verslininkas Ričardas, bakstelėjo pirštu į tą pati lapą, sekretorė kažką užsirašė ir ponas Ričardas išėjo. Tiek jį ir temačiau.

Ketvirta valanda nakties. Mano taip pamėgta telefono skambučio melodija šį kartą neatrodė tokia jau maloni ausiai. Net nepasižiūrėjęs į ekraną pakeliu ragelį:
- Laba vakarą ponas Ričardai, mes laukiam jūsų Kinslio stotyje prie parduotuvės, bet nesulaukiam.
- Ką? Kokia stotis? – dar nieko nesuprasdamas išlemenu.
- Na taigi laukiam kaip sutarę, prie stoties, o kur jūs?
- Aš guliu savo lovoj ir bandau pamiegot, jūs ne ten pataikėt... – jau kiek piktai atrėžiu maloniam moteriškam balsui.
- Kaip tai? Kokioj lovoj? Ponas Ričardai, nejuokinga.
- Aš nejuokauju, jūs ne ten pataikėt, labanakt.
- Labos... – užlūžtantis balsas padėjo telefono ragelį.

Ir tai buvo pirmoji mano „telepažintis“ su žymiuoju verslininku.

Ketvirtadienis. Ta šlykščioji matematinės analizės paskaita ir nuostabusis dėstytojas kuris visada džiugina mane savo ironiška šypsena. „Atbumbinęs“ keturiasdešimt penkias minutes integralų, euklidinių erdvių ir cilindrinių koordinačių sistemų jis iškilmingai paskelbia – pertrauka! Aš ir grupė rūkorių patraukiame į legendomis apipintą skverelį sutraukti po cigaretę. Nespėju nė prisidengti, o jau išgirstu ir pajaučiu drebulio pagautą telefoną. Nežinomas numeris.
- Įdėmiai klausau.
- Laba diena ponas Ričardai, čia iš Klaipėdos psichoneurologinės klinikos gydytoja Ramutė Orlauskienė, jums skubiai reikia atvykti pasitikrinti...
- Jūs suklydote, čia ne ponas Ričardas.
- Oi, atsiprašau, ne tas numeris, viso geriausio...
- Viso... – ir tada jau turiu laiko prisidegti cigaretę. Prisidegu. Vėl skambutis.
- Įdėmiai klausau.
- Laba diena ponas Ričardai, čia iš Klaipėdos psichoneurologinės klinikos gydytoja Ramutė Orlauskienė, jums skubiai reikia atvykti pasitikrinti, - kaip išmokusi tekstą pasikartojo gydytoja.
- Čia ne ponas Ričardas, jūs ką tik man skambinote.
- Oi ponas Ričardai prašau nejuokauti, jums tikrai reikia atvykti pasitikrinti – labai rimtas reikalas, - kiek pasipiktinusi tarė Ramutė.
- Čia tikrai ne ponas Ričardas, jūs klystate, iš kur gavote mano numerį?
- Iš jūsų vizitinės kortelės, ponas Ričardai.
- Na reiškia, jog pono Ričardo vizitinė kortelė meluoja, jūs suklydote, - dabar jau aš pakėliau toną.
- Na tuomet labai atsiprašau, viso geriausio.
- Sėkmės, linkiu surasti poną Ričardą, - ironiškai palinkėjau ir surūkiau likusią cigaretės dalį.

Nepraėjo nė savaitė, mane aštuntą ryto pažadino nežinomas numeris, iš šalies kodo supratau, jog skambinama iš Londono.
- Labas rytas, ponas Ričardai.
- Laba, - dabar aš jau buvau nebešokiruotas, ramiai sureagavęs nusprendžiau šiek tiek ilgiau pabendrauti su skambinančiu vyru.
- Sakykit aš šiek tiek primiršau, kelintą valandą mes tarėmės važiuoti į Ispaniją, ir sakykit ar dar yra laisvų vietų, prigriebčiau ir žmoną kartu?
- O palaukit, kur mes važiuojam?
- Tikrai šmaikštu, ponas Ričardai, taigi į Barseloną.
- Žinot, aš tai niekur nevažiuosiu.
- Kaip tai? Pinigai gi sumokėti, - iš balso pajutau jog vyriškis pasimetė ir sutriko.
- Na matot, aš ne ponas Ričardas, jūs jau ne pirmas ir ne pirmą kartą skambinat ir ieškot šio mistiško žmogaus, jūs esat jį matęs?
- Na taip, vakar įdaviau į rankas rankpinigius ir jis man davė savo vizitinę kortelę, pasakė „jei kas nutiktų“, tai ir skambinu.
- Na, žinokit, negaliu nieko padėti.
- Atleiskit, viso geriausio.
- Sėkmės, linkiu surasti poną Ričardą.

Kiekvienas mes norime būti kažkuo išskirtiniai, o aš norėjau išskirtinio telefono numerio. Gavau. Kartu gavau ir antrą tapatybę, nuo šiol aš su numeriu gavau ir naują vardą – dabar aš ponas Ričardas. Vežioju žmones į Ispaniją, Angliją, vaikštau į psichoneurologinius dispanserius, gydausi ambulatoriškai ir imu pinigus už nebūtas paslaugas. Nuo šiol aš kas savaitę būnu ponas Ričardas. Žmonės, mano klientai niekaip neleidžia pamiršti kas esu. Į atmintį kiekvieną kartą įsminga nauji pono Ričardo poelgiai, darosi gaila kiekvieno nelaimingo kliento, nežinančio ar išvažiuos jis į svetimą šalį. Aš pažįstų poną Ričardą taip gerai, jog galėčiau sudaryti „pilietis X“ bylą ir atiduoti, kad ir tai pačiai Klaipėdos klinikai.

O aš norėjau tik išskirtinio telefono numerio. Turiu... Penki... Penki... Penki... Penki... Čia ponas Ričardas?