Dobiluos

Tuo metu jis turėjo nublukusias linines kelnes ir nuolat tuščius delnus. Šypsodavosi, pakeldamas alkūnę sau prie kairiojo skruosto. Ir. Giliai atsidusdamas, lyg stebėtų lietaus varnėnus pro apšerkšnijusį langą. Visad pūsdavo sau tarp pirštų, kol rankos prisikvėpuodavo vėjo ar delnai aprasodavo nuo drėgno oro. Jis turėjo vienuoliką bilietų link Islandijos dangaus, bet nei vieno, kuriuo paskui galėtų grįžti atgal. Todėl taip ir kuždėjo. Visiems. Į. Kaires. Ausis. | .kubiluoti ratilai ratuto ratuos. | .
.Niekad nesupratau jo balso. Atrodė, kad kalba man į delną. Arba slapsto garsus plaukuos. Jis nuolat trynė rankas į  sieną. Gal tikėjosi. Kada rasti lobį tarp auksinių pertvarų. Tikriausiai. Lengviau buvo išpurtyti panages ant brezentinio kilimėlio. Jis kairiarankis. Žinojo kaip palaižyti rašiklį, kad rašytų žydrai. Žydrai, su grūdėto rašalo gabalėliais. Visad gaudavo vienuoliką laiškų, perrištų plonom juostelėm ir kvepiančių aštriais parfumais. Todėl taip ir kuždėjo. Visiems. Į. Kaires. Ausis. | .kabariais mėtuotais vandeniu kabalduoti. | .
.Sakydavo lyg norėtų ramunių žiedus meile užkeikti. Ar mintis, benešant paskandinti. Jis nemėgo žibalinių lempų ir derva persismelkusių rankovių galų. Kai eidavo palei pieninės langus, galėjai pastebėti strazdanas, blukintas citrina. Strazdanas, citrina! Ir šypsojosi. Šypsojosi, vėl ir vėl kilstelėdamas alkūnę sau prie kairiojo skruosto. Tik. Tąkart. Neatsiduso.
. | ,dusuliu dosniuos dobiluos išdūkti, |              .