Praryta garbė dedasi pagarba

Sakei kad aš keistas, sutrikęs.
Kol sienomis bėgo šešėliai.
„Nėra mums šiam užkampy vietos!
Gegučių čia šmėžauja vėlės. “

Sakei - ne vieta ir ne laikas.
Mums šventąjį liesti altorių.
Nes bus ta diena, kai paklaikus,
Išeisi išeisi į tolius.

Sakei - neteisingai sudėtos
Tos eilės, kurias tau kartoju,
Kaip tikintis maldą. Iš lėto.
Neklysdamas, einantis tolin.

Sakei, kad ruduo greitai baigsis,
Pravirks šilti vasaros lietūs.
Kada gi laukais pasileisim?
Ir bėgsim, ieškodami vietos?

Sakei, šie namai nemieli tau.
Kad čia visų akys meluoja.
Kad, rodos, aš tik ir norėčiau,
Sugrįžt, kur gegutės kukuoja.

Tada išėjai lyg apkvaitus,
Laukais svetimam nešei pietus.
Kuprinę ant lauko numetus,
Žvalgeis – „Kur gi tu, pažadėtas? “

Man sakė, tu vis dar ten lauki.
Dairaisi surikus, iš lėto.
Žvalgaisi atgal ir vis klausi:
„Gal liko dar užkampy vietos? “