Sūdytas sniegas

Sėdžiu prie stalo. Priešais – kompiuteris, už jo – langas. Už lango – keista tyla. Kaip prieš audrą. Pakeliu akis. Dangus balzganas, medžiai vis dar be lapų, kaimyno, kurio žmona netikėtai išėjo ir nebegrįžo, šuo (argi tai bokseris?) kaip visada palaidas, kaip koks anglas, myžčioja ant namo sienos. Gerai, kad apkaltas plastikinėmis dailylentėmis.
Aloyzas, kuris prieš Naujuosius susilaužė koją, atšlubčioja prie mėlynų, bet apsilupusių pašto dėžučių. Atidaro – tuščia. Bent jau rajoninį galėtų užsisakyti. Bet ir reklaminių nėra. Nei „Iki“, nei „Maxima“. Pasiskaldys balanų, nuplėš kalendorių – krosnį įkurs. Algirdas Mykolas, pagalvoju, šlubčiojo trumpiau. Jis neslysta. Visur viskas nuvalyta, nugramdyta. Bet uždegimas. Kai Viktoras nuolat nervina, gali ne tik koja sunegaluoti.
Idilė, jokios audros požymių. Nors apsižliumbk, kaip kasdieniška. Nors išbėk – ir kaip tas neveislinis bokseris arba tikras anglas... Žiemos monotonija. Pūga nesiaučia, kaimynas, kurio žmona negrįžo, nebegeria. Neįdomu. Galiu prie kompiuterio ir užmigti, nuotaikos nepakeltų nė nuogalių nuotraukos.
Pagaliau pasigirsta ūžesys. Nejaugi vėl? Taip! Nevalyta gatve nemenku greičiu prazvimbia automobilis (ne ZIL, gal vokiškas) tarsi su karstu ir apačioje girgždančia lėkšte. Ta lėkštė sukasi ir į šalis iš keisto kėbulo žeria druską. Gal kitą cheminę medžiagą, bet baltą. Gatvė nevalyta mažiausiai du mėnesius. Todėl per vidurį – gilios provėžos. Šąla. Nueinu, pažiūriu – prie durų minus 10. Nuo sausio vidurio šitaip – prazvimbia. Man tai atrakcija. Dar sovietmečiu esu matęs mašiną, per liūtį laistančią gatves. Žiūrėjau ir juokiausi kaip koks nevisprotis. Paskui pasakojau kitiems ir labai niršau, kai nė vienas netikėjo.
Prieš dvyliktą ima snyguriuoti. Bet ir paknopstom ropodamas neatskirtum išbertos druskos ir nuplevenusių snaigių. Pagal tai darau išvadą, kad druskos ar kitos cheminės medžiagos kokybė labai gera. Tačiau nei su snaigėmis, nei su pajuodusiomis provėžomis ji nereaguoja. Žinočiau, kokie tai kristalai – rasčiau anotaciją ar instrukciją ir sužinočiau, kada druską tikslingiausia berti. Chemija vidurinėj sekėsi prastai, bet jaučiu, kad čia kažkas ne taip. Gal įtakos turi mėnulio fazė ar termometro rodmenys? Gal sureaguos vidurnaktį, kai neliks dienos šviesos? Ar kai vidury gatvės koją pakels tas šunėkas?
Po ranka – senas rajono laikraštis. Iš jo į mane žvelgia kažkokios bėdos surauktas moteriškės veidas. Kuo aš jai nusikaltau? „Sankryžoje važiavau pirma pavara, bet mašina vis tiek tapo nevaldoma ir trenkiausi į... Savivaldybę paduosiu į teismą...“ Čia pat – besišypsantis vyriškio portretas. Kur aš jį mačiau? Aha, miesto seniūno pavaduotojas. „Teisme bus sunku įrodyti... Daug popierių teks surinkti, liudininkus rasti, juk buvo ankstus rytas, visi miegojo...“ Dar vienas veidas. Komunalininkų vadovas. „Galim barstyt bet kada, bet seniūnija nepageidauja...“
Aha, gali barstyt, bet prieš avariją nebarstė, nes miesto vadovams nereikėjo.
Užtat dabar zvimbia ir zvimbia. Kai šilčiau, pila žvyrą, kai šąla – druską. Net taką, kuriuo vos prasispraudžia automobilis ir kuriuo vasarą tik Adelė į pievą veda ožkas, o žiemą tik gerokai „įkalęs“ Albinas bando pataikyti savo namų link, barsto ir barsto. Įtariu, kad ta moteriškė surūgusiu veidu ne šiaip svaidėsi pažadais kreiptis į teismą. O gal koks ponaitis, apie kurį negirdėjau, stuburą susitraiškė, dabar guli gipso vystykluose kaip koks naujagimis? Arba keli valdininkėliai, grįždami po pasisėdėjimo darbe, ką nors menkesnio, bet svarbaus, nusilaužė, nubraukė, mėlynėm nusidažė taip, kaip mūsų turčiai iškylautojai užsieninių kalnuose?
Prazvimbė automobilis, ištuštino savo „grabą“ – diena linksmesnė. „Ugnis ir ledas...“ – per radiją girdžiu Ingą ir Edmundą. „Druska ir sniegas“, – pritariu. Štai Inga žiemą dažniau Mergelių salose kaitinasi, bet supranta, kas ką tirpina. Mūsų vadovai ir komunalininkai eksperimentuoja – papila ir laukia, kas bus. Kadangi šalta, net druska neveikli – netirpina sniego. Viršininkai liepia – vairuotojai pila. Nušluotų druską su sniegu – ir po eksperimento, nesužinotų galutinio rezultato. Artūrą staiga būtų nušlavę – visą žiemą būtume likę be emocijų, be kulminacijos laukimo. Dabar gi neaišku, kas ką teismuose įveiks – Artūras Kęstutį, ar atvirkščiai.
Žiemos rūpesčiai jau lyg ir baigiasi, artėja pavasario linksmybės. Kažkas jau smaginasi: nusiperka butelį „Johnnie Walker Red Label“ viskio (žibuoklių dar nėra), nešasi pas meilužę, bet horizonte neplanuotai išnyra žmonos siluetas. Krepšelį švysteli šalin, išminuotojai to ir telaukia – sušils. Būtų padėjęs mano gatvėje – nė negrynaveislis nebūtų amtelėjęs. Su kaimynu būtume pabendravę, aptarę jo ir liberalcentristų skyrybas, Algirdo Mykolo sveikatą ir Viktoro apsvaigimo priežastis, vietos valdžios ir komunalininkų beprotišką norą išpirkti kaltę prieš miestiečius dėl slidžių gatvių ir šaligatvių. Su kaimynu visada būtų apie ką pakalbėti. Jis dabar vienas ir vienišas. Tikriausiai taip pat sėdi prie lango ir kažką mąsto. Gal aplankyt?
Einu. Be butelio. Pakalbėsim ir pamąstysim blaiviom galvom. Apie savo ir kitų kaltes. Be triukšmo, niekam nesukeldami įtarimo. Kad tik nesitėkščiau ant sūdyto sniego!