ir vėl grįžtu iš kelio
namo
sutinka, pasveikina
eina miegot
lauktuvės: vėjas, žolė,
akmenukas
uf, kaip vaikas
į sniego patalus
su vėju galvoj
norėtųsi grįžt
bet, grįžau.
regis, taip ir nelaukia
niekas kaip vėjas.
kaip ir nieko naujo nepapasakota, nieko, kas labai užkabintų. kartais užtenka vienos eilutės, kuri įstringa, o čia ir tokios nėra. kapotai truputį skamba ir nesiderina su švelnumu, kurį norisi išreikšti.