nepavadintas

Ar matai baltą dangų
    Lyg švarią dailininko drobę
  Ir tuos du taškelius virš kalnų –
Tai mes, spalvoti Dievo paukščiai,
  Išsiliejam it skaidrūs dažai
  Ir giedam gyvenimą drobėje.

  Ar girdi audrą už kalnų?
    Kol kas tokią tylią ir tolimą
    Ir tą aidą kalno viršūnėje –
      Tai mūsų likimai ošia
  Supinam tūkstantį garsų į vieną
Ir piešiam gyvenimą aukso spalvom.

    Ar jauti šilkinį vėjo gūsį
Lyg plunksna liečiantį tavo veidą
  Ir kelis rasos lašus ant pirštų –
    Tai mūsų jausmai žaidžia
    Surenkam juos į delnus
    Ir leidžiam skristi pavėjui...