Vienarankis Tomas

Pasakaitė                       

        Paaiškinsiu iš karto: Tomas turi dvi rankas, kaip ir mes visi. O vienarankiu jį tėtis su mama vadina todėl, kad jis viską dirba viena ranka. Kaire. Paklausite, kodėl tik viena? Ogi todėl, kad jo dešinė ranka visuomet padėta ant kompiuterio pelės. Na, beveik visuomet.
        Prie kompiuterio Tomas sėda vos grįžęs iš mokyklos. Įjungia jau nusivilkdamas striukę. Sėdi įbedęs akis į ekraną valandą, dvi, tris, penkias  - iki išnakčių. Žaidžia kompiuterinius žaidimus, nardo internete. Nenustebčiau, jeigu Tomas ten pat ir nusnaudžia valandėlę kitą  - su pele rankoje. Paklausite, o kada jis ruošia pamokas, kada  žaidžia su draugais?  Nežinau, tikrai nežinau. Kiek aš Tomą mačiau - tai visuomet sėdintį prie kompiuterio.

- Tomai, eik valgyti, pietūs ant stalo, - kviečia iš virtuvės mama.
- Einu, - sako Tomas, bet eina tik pele kompiuterio ekrane.
- Sūnau, pietūs vėsta, paskubėk, - po valandėlės vėl šaukia mama. Jau gal trečią kartą.
- Gerai gerai, jau einu, - bet virtuvėje jo nematyti.
  Mama skambina tėčiui telefonu:
- Klausyk, Arvydai, nežinau, ką daryti su Tomu. Ištisai sėdi prie to kompiuterio akių nepakeldamas. Be reikalo nupirkom tą dėžę…Vakare, kai grįši, tu vyriškai su juo pakalbėk, nes manęs jis visai neklauso.
- Na, kad jau nupirkom, nebeišmesim. Bet šiandien, brangoji, aš grįšiu vėlai. Jis jau miegos. Pakalbėsiu rytoj. 
Mama nepatenkinta padeda ragelį. Neapsikentusi pietus Tomui atneša į jo kambarį ir padeda šalia kompiuterio. Daugiau ji laukti nebegali, nes skuba į darbą.   
- Tomai, kai pavalgysi, suplauk indus ir išvesk pasivaikščioti Rikį, - išeidama primena mama.
Kai valgis panosėje, Tomas teikiasi valgyti. Žinoma, viena ranka. Srebia sriubą, sriuba laistosi ant stalo ir ant megztinio… Paskui doroja kotletą ir salotas. Pusė maisto tenka kelnėms ir batams.

          Šuo Rikis tuo labai patenkintas – atėjęs aplaižė skanius Tomo drabužius, paskui švariai “išplovė” jo lėkštes ir net “nuvalė” stalą.
- Tvarkelė, ačiū, Riki, - sako Tomas ir žaidžia toliau.
        Šunelis nekantrauja: tampo dantimis Tomą už kelnių, primindamas, kad jau metas jį vesti į lauką.
- Riki, tu  nežaidi kompiuteriu, todėl nežinai, kaip tai įdomu. Jeigu pabandytum, nenorėtum eiti į lauką, - sako berniukas šuniui. Ir žaidžia toliau.
Šuo vėl priminė apie save - uždėjo leteną Tomui ant rankos ir sulojo.
- Laimėjau pirmąją kovą. Tuoj eisim, - nuramino Tomas Rikį.
Bet laikas slenka, o Tomas vis žaidžia.
    - Na, gerrrrrai, - suurzgė įpykęs Rikis. – Jeigu tu šitaip, tai aš…. – ir Rikis pradėjo graužti naujuosius Tomo batus.
Šis, įsigilinęs į mūšį su ateiviais, nieko aplink nemato ir negirdi. Šuo darbuojasi toliau – iš pradžių išveria ir sukramto batų raištelius, paskui dantimis nuplėšia etiketę, sukandžioja noselę ir kulną. Galop imasi pado. Batų, kuriais Tomas taip džiaugiasi ir didžiuojasi, padai stori, rantyti, platūs. Bet  ir Rikis nemažas - jo dantys stambūs ir aštrūs. Šuo pamažu, bet užtikrintai įveikia padą. Paskui kiek pailsėjęs imasi antrojo bato.

      Tomas, pasiekęs antrąjį, paskui trečiąjį lygį, vis aršiau kovoja su ateiviais. Jam visai nesvarbu, kas dedasi, čia, žemėje.
      Susidorojęs su batais, šuo urgzdamas ima kramtyti Tomo kelnes. Berniukas tarsi užburtas – akys įsmeigtos į kompiuterio ekraną, o ranka be perstojo spaudo pelę.
      Rikis kiek nustebęs. Jam keista, kad žmogus liko vienomis kojinėmis ir beveik be kelnių, bet šito net nepastebi.
- Jeeeee! - sušunka Tomas. – Aš laimėjau!
        Bet šuneliui nuo to ne geriau. Jis baisiai nori į lauką. Tačiau Tomas net nemano keltis nuo kompiuterio. Pabaigęs vieną žaidimą, pradeda kitą. Ir viską pasaulyje pamiršta.
- Nieko nebus. Tomas serga kompiuteių liga.  - nusprendžia šuo. - Reikia savarankiškai ieškoti išeities. Tiksliau, savakojiškai.
Rikis bando atidaryti duris letena. Tai jam buvo ne kartą pavykę, bet šįsyk durys užrakintos. Tuomet šuo pradeda graužti duryse skylę. Nors jo dantys stiprūs, deja, durys – geležinės, graužk negraužęs. Rikis prieina prie lango ir letena pastumia rėmą. Langas lengvai atsiveria. Šuo žiūri žemyn.
- Pirmas aukštas – vieni niekai. Rizikuosiu. Gal pagaliau išgydysiu Tomą nuo šitos bjaurios ligos?
        Ir Rikis ryžosi – krimst ir perkando kompiuterio laidą.  Šuolis prie lango - ir šuo laimingai stryktelėjo ant pievelės. Pagaliau jis lauke.
    Pavymui pro langą nuaidėjo piktas Tomo riksmas:
- Sugedo! Nugraužtas laidas…Na, Riki, aš tau parodysiu, - ir berniukas  puolė pro duris kaip stovi.
- Cha cha cha!  Jis basas ir tik su puse kelnių! Tave apiplėšė, ar ką? Ar manai, kad po žiemos iškart atėjo vasara? – apspito jį kiemo vaikai. 
- Tikrai, kur dingo mano batai ir pusė kelnių? – Tomas ir pats nustebęs. – Aha, vėl tas šuo…
      Bet Rikis kažkur nudūmė - nebepagausi.
- Durys… Jos užsitrenkė…- atsitokėjo Tomas.  – Teks iki vakaro tupėti laiptinėje, kol grįš tėvai.
      Tomas atsisėdo ant laiptų ir pradėjo laukti. Prošal einantys kaimynai keistai nužvelgdavo Tomą, o jis susigėdęs suko akis į šoną.
- Ir ko jie taip spokso, nematė žmogaus be batų, ar ką?  - pyko Tomas.
Praėjo pusvalandis, valanda, antra…
- Nebegaliu daugiau, įlipsiu namo pro langą, - netekęs kantrybės, ryžosi Tomas. 
Pabeldė į kaimynės tetos Valės duris, pasiskolino iš jos taburetę. Išėjo į kiemą, ir nepaisydamas vaikų pašaipų, per langą sėkmingai įlipo į  savo butą. 
      Šuo Rikis  namo grįžo vėlai vakare. Tomas jau miegojo. Įsliūkino pabrukęs uodegą ir nuleidęs galvą, manydamas kad jam gerokai klius. Nuo vaikystės Rikiui buvo kalama, kad batų graužti negalima. Bet šįkart buvo visai kitaip - mama su tėčiu net nemanė jo barti.
    O Tomas nuo to laiko stebuklingai pasveiko  - niekuomet per ilgai neužsižaidžia kompiuteriu.  Tik vieną kitą valandėlę. Nežinia, ar ilgam?