Kai varva auksu liepžiedžiai

Aš - po medžiu, o jis- viršūnėj, taip aukštai...
Ten kvepia medumi ir varva auksu liepžiedžiai.
Aš jį geriu, o jam- žvaigždžių takai
Ir vasaros nakty mums niekaip nesusikerta keliai.
Ir niekaip niekaip niekaip... Per mažai.
Aš per mažai, o jis- per daug... Mes taip toli...
Aukštai, kur varva medumi, o aš? Aš supintai
Ir perpintai žolėm, gėlėm, taku, vilty ir nevilty minu.
Tik po medžiu, kur jis ir vieversiai,
Viršūnėj gieda ten aplipę liepžiedžiais ir medumi.
Skubu ir neramu, krūtinėje, širdy
Ir pinas žodžiai žodžiai žodžiai...
Grumsteli, vieversi, kodėl tu ten su juo, o aš žeme
Skubu, sunku, nemiegu, vieversi,
Medum ir auksu varvat...
Atsakot man: nurimk, su medumi tu mus geri...