Akys

1.

- Ar matai, Tadai?..
- A?.. Ką?
Tadas pakėlė akis nuo laikraščio, kurį skaitė silpnos, stalinės lempos šviesoje. Jo mintys kol kas buvo toli, kartu su straipsnio herojais ir žmoną iš tiesų jis pastebėjo tik po kelių sekundžių, po nemalonaus priverstinio dėmesio perorientavimo.
Ji žiūrėjo išplėtusi akis kažkur į lango pusę.
- Šviesios dėmės ore... Atrodo, tarsi šviesa nuo tavo lempos žaistų, atsimuštų nuo langų stiklų, nors aš niekaip nesuprantu, kaip ji sugeba padaryti tokį vaizdą?.. Dvi dėmės, tarsi kokios akys.
- Kokios akys? - Tadas susierzinęs padėjo laikraštį, pasiruošęs apsišarvuoti kantrybe ir išklausyti dar vieną žmonos fantaziją. Jeigu šį kartą ne apie poeziją, tai apie žaidžiančias šviesas. Mintyse jis dar kartą priminė sau, kad visi poetai yra daugiau ar mažiau išprotėję ir linkę į „šizą“, kaip jis mėgo sakyti.
Kaip jo draugas iš gretimo kabineto mėgo sakyti... O patirties psichologijoje senis turėjo nepalyginamai daugiau.
- Jų forma kaip migdolų, atstumas tarp švieselių tolygus atstumui tarp akių. Tačiau KAIP ta šviesa krinta, aš negaliu suprasti. Iš pradžių maniau, ji ant lango stiklo, tačiau kai pajudinau galvą, ji pakeitė perspektyvą... Supranti, jos daug arčiau. Tarsi kabėtų ore...
Dabar Tadas į žmoną pažvelgė daug atidžiau. Tiksliau, jis tą padarė DAUG DAUG atidžiau, nes neprisiminė, kada ji būtų kalbėjusi tokiais žodžiais. „Ne, tai jau ne poeto silpnaprotystė, - pagalvojo jis. - Panašiau į griežtų formų šizofreniją, tačiau kam potencialiai šizofrenikei matyti kažkokias šviesas? Kodėl ji nekalba apie pavojų savo gyvybei? Kodėl ji nekuria sąmokslo teorijų, o verčiau mane atitraukinėja nuo laikraščio skaitymo dėl kažkokių šviesų?...“
Nepaisant vidinio balso, jis privertė save susidomėti. Tadas pažvelgė į langą.
- Aš nieko nematau, - suabejojo jis po kelių sekundžių ieškojimo akimis. Ne, jokių švieselių ar akių jis nepamatė (o ir nenorėjo pamatyti).
- Tai todėl, kad tu žiūri visai ne ten. - Ji pakilo nuo kėdės ir atsargiai pirštu parodė į kažkokį tašką ore, virš stalo. - Štai maždaug čia. Dvi švieselės. Matai?
Tadas žiūrėjo į tą vietą ore, tiksliau, jis žiūrėjo į žmonos pirštą, o tada pažvelgė jai į akis, nes jos „švieselės“ kaip tik pasitaikė tarp jo ir jos akių (tad kodėl gi nepažvelgus į jos akis?) ir pagalvojo, kad visai neblogai būtų eiti miegoti, nes vėlu ir kai kurie jau pradeda sapnuoti atmerktomis akimis.
- Nematau, brangioji... - atsakė jis, stengdamasis išlikti mandagus. Ranka pasiekė stalinės lempos jungiklį. - Gal eime miegoti? Jau dešimta valanda...
- Neliesk! - šūktelėjo ji. - Aš noriu suprasti...
Tačiau jis išjungė šviesą ir atsistojo, ketindamas išeiti į kitą kambarį, palikęs ją tamsioje virtuvėje.
- Eime, brangioji. Vėlu. - Pakartojo.
Moteris nepajudėjo iš vietos.
- Tadai, aš jas vis dar matau...
Na viskas! Dabar jo kantrybė pasiekė tas ribas, kuomet vaidinti ramų tampa sunkoka, nes potencialaus paciento fantazijos užsitęsia per ilgai. Seansas nutraukiamas, žmogui duodama tabletė raminamųjų ir jis įtikinamas, kad viskas gerai. Nėra jokių švieselių ore. Nėra švytinčių žiedadulkių tamsiame kambaryje, nes sveika logika nesuvokiama, ką jos ten galėtų daryti! Nėra jokio žibančio auksinio ateivių laivo pavasarį, kuomet ledai plaukia, ir iš viso – Lietuvoje poetų gerokai per daug! Tiek daug, kad viršija bet kokius kiekius šimtui šalies gyventojų... Po velnių, kiekvienas susišikęs vaikelis, gaunantis narkotikų dozę, gali kuo puikiausiai aprašyti, kaip šauniai už tvoros auga medis! Kam JAI dar to reikia?!
- Gerai... - jo balse suskambo metalo stygos. - Kur? Aš juk išjungiau šviesą.
- Tadai, tu vėl pyksti, - pastebėjo ji, neatitraukdama akių nuo savo tyrimo objekto. - Ką mes kalbėjome apie pyktį? Tiksliau – ką tu kalbėjai man apie pyktį?..

O dabar prakeikta kalė dar mėgdžioja jį patį... Kaip greitai jie prisitaiko prie racionalaus pasaulio – nuspringti galima. Iš tiesų jie kaip tie ateiviai iš Babilono Penki – šokinėja iš vienos visatos į kitą ir vėl atgal – kur jiems patogiau. Kur jų sąmonei patogiau, kur niekas nežaloja jų ir taip kreivo pasaulio suvokimo...
- Aš nepykstu, mieloji. Man tik atrodo, kad tu pavargusi.
- Aš žvali. Esu labai žvali, kad pastebėčiau tai, ko tu per akinius nematai. Ateik čia, Tadai.
Tadas pakluso, dar kartą mintyse pavadindamas ją labai įvairiais vardais (kai kurie iš jų buvo gana bjaurūs). Jis atsistojo šalia jos ir pažvelgė, dabar tikrai stengdamasis pamatyti tai, ką ji matė. Dabar jis tikrai norėjo pasistengti ir nieko nepamatyti, kad jos šizofreniją sukištų jai į...

Jis pamatė. Tado akys išsiplėtė, kai jis iš tiesų išvydo tai, ką taip stengėsi parodyti jo jaunoji žmona. Tai buvo du šviesuliai ore, per gerą metrą nuo stalo paviršiaus, abu migdolo formos ir nutolę vienas nuo kito lygiai tiek, kiek reikia akiai nutolti nuo kitos akies. Jie stebėtinai priminė akis ir Tadas netgi tarėsi pasijutęs, tarsi jį kas nors stebėtų.
- Jos permatomos, ar ne? Tai juk šviesos atspindžiai?.. – sutrikęs paklausė jis.
- Aš nežinau. - Ji akivaizdžiai nudžiugo, kad pagaliau jos pamatytus daiktus mato ir jis. Nors vieną kartą per jų visą vedybinį gyvenimą...
- Juk jos nespindi ant lango stiklo, nes kai aš pasuku galvą į šoną...
- Keičiasi perspektyva, - užbaigė ji. – Jos tikrai kažkur ore, tiesiai virš stalo.
- Kaip tai gali būti? - garsiai mąstė jis. - Nejaugi šviesa ateina iš kito kambario? O jeigu ir ateina, nejaugi ji gali palikti ženklus ore?
- O jeigu tai iš tiesų akys? - pabandė spėti ji.
- Kieno akys?
- Nežinau, - patraukė ji pečiais. - Tiesiog akys... Gal kokio nors padaro iš gretimos visatos?
Jis žiūrėjo į „akis“, skaičiuodamas mintyse iki dvylikos. Reikėjo suvaidinti susidomėjimą ir vėliau pasiūlyti eiti miegoti, nes stovėti prie šių „akių“ ir dar klausytis žmonos išvedžiojimų buvo neįmanoma. O paskutinės jos mintys jį netgi šiek tiek išgąsdino.
Dvylika...
- Mieloji, aš einu miegoti. - Atsiduso jis. - Jeigu nori, žiūrėk į akis viena pati, gerai? Man rytoj į darbą.
Ji nieko neatsakė.
„Nes jos galvoje skraido švytinčios žiedadulkės juodame kambaryje, - pagalvojo jis, įeidamas į miegamąjį. - Kur iš tiesų turėtų būti smegenys...“

Likusi viena ji truputį apsitvarkė virtuvę. Iš pradžių perstumdė visus stiklinius ir blizgančius daiktus. Galvojo apie seniai primirštus fotoefekto reiškinius, šviesos interferenciją, fotonus ir visokius kitokius fizikinius dalykus, bandydama prisiminti ir surūšiuoti. Deja, tai buvo seniai, o ir fizika nebuvo jos mėgstamiausias užsiėmimas. Geriausiai prisiminė, kaip pagaminti branduolinę bombą. Žinojo ir termobranduolinės bombos veikimo mechanizmą, o šviesos teorijų niekaip neprisiminė. Nujautė, kad „akys“ kažkaip susijusios su šviesos žaismu, jos atspindžiais nuo blizgių daiktų.
Grįžusi pažvelgė dar kartą.
Akys tebebuvo savo vietoje. Jos nemirksėjo, niekada nepavargdamos, neišsausėdamos ir neprisikaupdamos kambario dulkių. Jos tikriausiai niekada nesumirksės, išgąsdindamos ją.
Ką gi, dar vienas eksperimentas, brangioji... Juk Tadas tikriausiai jau miega, svajodamas apie savo naująją pacientę su raudonais apatiniais. Jis rytoj vėl susitiks su ja ir dvi valandas abu praleis jo užrakintame kabinete, kur jiedu kalbėsis apie jos sutrikusią psichiką. Nors iš tiesų visas pokalbis bus tik apie jos turtą tarp dailių kojų. Antraip kam psichologui stalčiuje laikyti pakelį prezervatyvų, kuriame belikęs vienas iš trijų? Kur kiti du? Gal nori pasirausti šiukšlių dėžėje, mieloji? Ten juk nieko nėra...
Žinoma, ten nieko ir nebus, nes ji įsideda juos į rankinuką ir taip pradangina jo įkalčius. Arba kolekcionuoja juos, kad paskui atneštų jai ir žiūrėtų demonstruodama į akis – kokia aš kieta, matai? Su tavo vyru...
Ji išėjo į kitą kambarį, užgesino šviesą ir tamsoje sugrįžo į virtuvę. Užtraukė užuolaidas. Dabar kambaryje nebuvo jokio šviesos šaltinio. Nebuvo kam atsispindėti nuo blizgių daiktų, kam interferuoti ore, per metrą nuo stalo...
Tačiau akys ten buvo. Ir ji matė jas netgi dar aiškiau. Dvi permatomos švieselė ore, tarsi koks aidas, prasimušęs iš kitos visatos. Ji klausė savęs, ar ir kitoje pusėje į ją kas nors žiūri? Ar tai tik nėra langai į kieno nors pasaulį? Juk akys – patys tikriausi langai, kalbant poetiškai. Gal įmanoma pro juos pažvelgti ir pamatyti tai, kas kitoje pusėje?
- Aš juk čia vaikščiojau, kai nebuvo stalo... -tarė ji sau, nusispirdama šlepetes ir lipdama ant stalo. - Turėjau praeiti kiaurai jas daugybę kartų.
Ji norėjo pamatyti tą, kam priklausė šios akys, šie langai. Ji norėjo pažvelgti pro juos.
Pabandė lygiai atsisėsti ir suderinti aukščius, kad jos akys būtų vienodame lygyje. Švieselės padidėjo, netgi šiek tiek paryškėjo. Jos iš tiesų buvo ore, tiesiai virš stalo. Ne ant lango. Ir ne dėl šviesos, atsispindinčios nuo blizgių daiktų.
Moteris priartino savo akis prie šviesų ir sutapdino jas.

Dvylika... „Jeigu ji neateis, aš ją tikrai rytoj apgausiu su mergina, nešiojančia raudonus apatinius“,  - pagalvojo Tadas. Norėjo apsiversti ant kito šono, tačiau pašoko iš lovos ir sustingo, išgąsdintas klyksmo, atsklidusio iš virtuvės. Jo žmona niekada nešaukdavo, o klykiančios jos jis nesugebėjo įsivaizduoti.
Tačiau vaizduotės dabar ir nereikėjo, nes jo žmona klykė, ir dar taip klykė, tarsi pasirengusi išsprogdinti langus savo balsu. Iš šio kraują stingdančio garso jis suprato vieną – jai nežmoniškai skauda.
Tadas išbėgo į svetainę, uždegė šviesą ir tada įžengė į virtuvę, kad prarastų bet kokį norą galvoti apie merginas raudonais apatiniais. Metas buvo pradėti galvoti apie virtuvę raudonomis sienomis, raudonu stalu ir raudonomis grindimis. O taip – ypač grindimis, nes jo žmona ir gulėjo ant grindų, nusidažiusi ne tik apatinius, bet ir visą suknelę šia madinga spalva. Juokinga, tačiau  prietemoje visos spalvos tampa panašios į juodą...
Tadas neprisilietė prie šviesos jungiklio. Jam užteko šviesos atspindžio nuo peilio ašmenų, kurie įnirtingai darbavosi po dar gyvą jo žmonos kūną.
Tačiau Tadą labiausiai išgąsdino nesuvokiama laikančios peilį rankos savininko logika ir valia...


2.


Tingėti buvo gerai. Tiksliau, tai buvo būtina, nes visas aplinkinio pasaulio progresas, anot Miko, buvo paremtas tinginyste. Kaip atsirado traukiniai? Ogi juos sukūrė žmonės, tingėję vaikščioti pėsčiomis. Vėliau jie primušė raudonodžius, ko pasakoje sugalvojo išrasti automobilius. Kiekvienam asmeniškai, už pergalę...
Arba kam išrado diskotekas, sidi, dividi bei tuos visus „flešinius“ grotuvus? Kad nereikėtų imti į rankas gitaros ir mėnesių mėnesius mokintis ja groti – tai taip užknisa! Ir kam reikia eiti į diskotekas ir šokti, jeigu tai gali pamatyti per MTV, kur Agilera taip šauniai užpakalį kraipo, nesvarbu, kad pati nekaip atrodo...
Tai buvo keli iš daugelio Miko filosofinių apmąstymų, kuriuos jis asmeniškai laikė super-duper genialiais. Jis laikė save šimtaprocentiniu tinginystės produktu, kuris tik per atsitiktinumą netapo gėjumi. Nepriklausomu filosofu, neįtakojamu valstybės veikėjų, spaudos ir kaimynų. Laisvos sielos žmogumi, anarchistu. Dar daug jis būtų sau epitetų susigalvojęs, jeigu tik būtų kam juos išvardinti.
Šiuo metu Mikas sėdėjo vienas ir teturėjo vieną draugą. Tiesą sakant, tas draugas ir buvo tas pats pirmas ir vienintelis draugas, kitus Mikas tiesiog sugalvodavo ir papasakodavo apie juos Mučiui, o pastarasis viską priimdavo už gryną pinigą, nesuabejodamas nė vienu Miko žodeliu. Todėl jis ir buvo geriausias draugas iš „jų visų“, kuriuos Mikas turėjo savo neribotoje fantazijoje. Vienintelis draugas, sudarytas iš molekulių, sąveikaujančių tarpusavyje ne Miko fantazijos dėka, o pagal visuotinės fizikos dėsnius.

Tą dieną Mikas sėdėjo savo virtuvėlėje ir tvarkė savo skaitmeninę televiziją, kurią buvo įsirengęs pagal vieną iš daugelio reklamų, siūlančių savo produkciją už ypač mažą kainą, tačiau „ypatingomis“ sąlygomis, su kuriomis Mikas dar nebuvo susipažinęs. Sprendžiant iš neseniai praplėštos dokumentų pakuotės, po pietų jo turėjo laukti insultas, arba mažiausiai pykčio protrūkis ir nepaliaujamas taškymasis seilėmis.
O kol kas Mikas bandė suderinti kanalų dažnius.
- Muti, ar žinai, kodėl žmonės išrado nuotolinio valdymo pultelius?
- Ar atsakymas bus tas pats? - atsiliepė žydukas, krapštinėjęsis prie viryklės.
- Taip, tu visiškai teisus, - sukikeno Mikas. - Visi mus supantys daiktai tik patvirtina mano visuotinės tinginystės teoriją. O ar žinai, kodėl tu čia, Muti?
- Tikrai ne dėl to. - Nusijuokė Mutis ir uždėjo puodą su vandeniu. Jis ruošėsi virti aukštaitiškus koldūnus su mėsa, kurių galiojimo laikas ėjo į pabaigą. Produktų su pakankamu galiojimo laiku jis jau seniai nematė ir jau pradėjo galvoti, kad visi jie, nepaisant gausiai pridėtų konservantų, pasmerkti galioti tik tris dienas, nors pagaminti buvo prieš pusę metų. Tai buvo mįslė, verta sąmokslo teorijos pavadinimo ir Mutis kelias dienas suko galvą, ar įmanomas toks neįmanomas dalykas – rasti parduotuvėje ką tik iš fabriko atvežtą nors VIENĄ produktą, kuris galėtų ramiai gulėti jo šaldytuve ir neskubintų suvartoti?
Greičiausiai ne... Netgi ir Miko šaldytuve žuvis buvo pasenusi lygiai vieną savaitę, majonezas – pusantros, o dekadą negendantys traškučiai Mučiui jau buvo išgraužę skrandį, todėl vienintelis šio ryto pasirinkimas buvo koldūnai. Regis, jie bus suvalgyti be jokio padažo, nes produktų užpilui pagaminti Mikas neturėjo.

Mikas Mučiui buvo vienintelis išsigelbėjimas – jis privalėjo laisvu nuo darbo laiku padėti tėvui jo parduotuvėje, pabendrauti šiek tiek su klientais. O kadangi tėvo klientai dažniausiai pažinojo Mutį, tai visas bendravimas pasibaigdavo palto padavimu ir žodeliais „tu geriau žinai, kur šitą pakabinti, sūneli“...
Tas „sūnelis“ varė Mutį iš proto. Visa tėvo parduotuvė jam pašvinkdavo, vos pro duris įeidavo vienas tų, kurie naudojo šį žodį. O jie ateidavo gana dažnai.
Todėl Mutis pasirinko Miką.
Žinoma, Mikas Mučiui atrodė idiotas, gyvenantis savo fantazijomis, su savo išgalvotais draugais, apie kuriuos sekdavo jam pasakas, kai pradėdavo per daug žavėtis savimi, tačiau jis kartu buvo jo pabėgimas, jo „antras darbas“. Juk kartais Miko fantazijos atrodė visai nieko, o ir Mutis kartais mėgdavo nusišnekėti, kai nebenorėdavo galvoti. Visgi Mikas jo „sūneliu“ nevadino ir prasmirdusio parfumais palto į rankas nekišdavo, idant Mutis jį kur nors gražiai sulankstytų... Jie kartu tinginiaudavo, žiūrėdavo televizorių ir nagrinėdavo kokią nors Miko sugalvotą teoriją, kur galvoti, tiesą sakant, reikėjo mažiausiai. Ten reikėjo vietoje smegenų žiedadulkių prisipilti, kad geriau suveiktų fantazija.

- Ir kiek tau reikės mokėti? – pasidomėjo Mutis, pildamas koldūnus į pasūdytą vandenį. - Kiek pamenu, toks komplektas kainuoja per du tūkstančius. Tu bent garantiją pažiūrėjai?
- Du metai. O gavau už eurą. - Mikas spaudė nuotolinio pulto mygtukus, ieškodamas reikiamo dažnio. - O vėliau penkiasdešimtinė per mėnesį. Viskas.
- Duok man sutartį, Mikai. Viskas bus tada, kai aš perskaitysiu.
- Ant stalo.
Mutis pasiėmė aplanką ir ėmė versti popierius. Vanduo dar nebuvo užviręs, jis turėjo laiko pakankamai.
- Tikrai, penkiasdešimt per mėnesiuką. - Sutiko jis. - Ir taip ketverius metus, įskaičiuojant procentus.
- Ir už kanalus nereikės mokėti, - pridūrė Mikas, patenkintas savimi.
Mutis nutylėjo, nes kaip tik tada perskaitė tą vietą, dėl kurios Mikas vėliau susigadins nuotaiką, nors ir neilgam.
- Ar taip, Muti? – pasitikslino Mikas, nesulaukęs elementaraus draugo pritarimo. Kad ir menkiausio burbtelėjimo.
- Skaityk čia. - Pakišo jam žydukas, kuriam jau gyslose tekėjo įgimtas polinkis domėtis gaminio dokumentacijomis ir visokiomis sutartimis. Mikas nustebo ir akimirkai pamiršo savo pultą. Jis paleido automatinę paiešką ir  padėjo daiktą į šalį, nujausdamas nelaimę. Žydai finansines nelaimes turėjo jausti kaip šunys dešrą, o Mutis buvo vienas iš tokių. Ir jo balso tonas nebuvo toks, į kurį gali numoti ranka.
- Na, ketverius metus... - sutiko Mikas.
- Už ką tu moki, Mikai? - nenusileido Mutis. - Mažomis raidėmis, ten kur pažymėta žvaigždutėmis. VISADA kreipk dėmesį į žvaigždutes šalia teksto! Įsivaizduok, kad jos - tai kartuvės, kurias prekeiviai stato visiems savo klientams. O mano tėvas labiausiai iš visų... Tai už ką tu moki, Mikai?
- O tai šūdas! - staiga pašoko Mikas, įbedęs akis į nelemtąsias žvaigždutes. - O TAI ŠŪŪŪ...!
- Taigi, kad ne penkiasdešimt. Pridėk dar trisdešimt ir gausi savo kartuves, Mikai. Kodėl nepalaukei manęs, kodėl pirkai vienas?
- Ką man daryti, Muti? - vyrukas lakstė ratais aplink stalą, spoksodamas į suverstus popierius ir visokius, dar neišpakuotus laidus. – Aštuoniasdešimt per ketverius metus... kiek tai bus, Muti?
- Maždaug trys tūkstančiai ir aštuoni šimtai su kapeikomis... Ir tai be procentų.
- O tai šūdas, Muti, aš permoku dvigubai!
- Todėl, kad neskaitai, ką tau pakiša pasirašyti, mielas „o broli“. - Mutis kiek pagalvojo ir vėl paėmė į rankas nelemtą dokumentą. - Tačiau gal jie nėra tokie gudrūs, gal mes galime jiems sugrąžinti visą šitą atgal?..
- Ar galime, Muti? - Miko akyse vėl įsižiebė vilties žvaigždė, greičiau net visa supernova su protuberantais – taip jis vylėsi nepermokėti beveik du kartus...
- Ech, Mikai, su tavimi nelaimė, regis, vaikšto tik viena. - Staiga nusišypsojo Mutis. - Jie neįrašė jokio papildomo punkto, kad apsunkintų sugrąžinimą. Vadinasi, mes galime grąžinti.
- O tu šventa karve... - Mikas sudribo į savo kėdę ir atsiduso. - Kaip gerai, Muti, kad turiu tave!
Mutis nieko neatsakė, tik pamaišė koldūnus, galvodamas apie savo tėvą ir jo labui su Miku praleistas valandas.
O Mikas vėl nutvėrė pultą.
- Bet prieš grąžindami mes juo šiek tiek pasinaudosime, Muti! - išsišiepė bernas ir vėl ėmė maigyti mygtukus. - Žiūrėk, mums surado vieną vietinį kanalą...
Mikas grąžino paieškos mechanizmo poziciją į pažymėtą vietą ir ekrane pasirodė vaizdas. Neryškus, be jokio garso ir dar nespalvotas.
„Kokia kompanija šiais laikais transliuoja nespalvotą vaizdą?“ - nustebo jis, dar gerai nesuvokęs vaizdo turinio. O kai suvokė, jo žandikaulis sėkmingai atsidarė, leisdamas išsivynioti liežuviui.

- Muti, žiūrėė-ėk! Čia juk tu!
Žydukas atsisuko į televizorių ir lygiai taip pat nustebo. Netikėdamas žiūrėjo į savo veidą, į savo figūrą prie viryklės. Miko ten nesimatė, jis pasiliko už kadro.
- Nieko nesuprantu... Nejaugi čia komplektas su paslėpta kamera? - Mikas prikišo prie televizoriaus delną ir pamojavo. - O kurgi tuomet aš?
Mutis pažvelgė į televizorių, į lubas ir, kadangi buvo gudresnis už Miką maždaug dešimt kartų, iš karto suprato, kad kamera tikrai ne televizoriuje. Vaizdas buvo perduodamas iš įrenginio, paslėpto daug aukščiau.
- Mikai, tavo kambaryje yra slapta kamera. - Pasakė jis. - Televizorius čia niekuo dėtas.
- Negali būti! Ką jai čia veikti? - nepatikėjo Mikas. - Aš juk ne valstybės tarnautojas!
- Gal ji čia buvo anksčiau? Tu bent domėjaisi, kokį butą perki?
- Aš ieškojau pigaus, - Mikas padėjo pultą ant stalo ir pasitraukė prie viryklės. Dabar televizorius rodė juos abu. - O šis buvo pigus, nes prieš dešimt metų čia viena merga nusižudė ir vienas diedas iš proto išsikraustė.
- Tu nusipirkai savižudės butą? – nepatikėjo Mutis. - Ir tau nebaisu čia miegoti?
- Seni, ji man dar nė karto nepasivaideno. O jeigu ir pasivaidentų, ką ji man padarytų? Išprievartautų?
- Tai iš kur šitas? - parodė į televizorių Mutis. - Klausyk, pabandykime jos paieškoti. Neturėtų būti sunku nustatyti pagal vaizdą televizoriuje.
- Kaip? - nesuprato Mikas.
- Ištiesi delną ir eini į ją tol, kol visas vaizdas televizoriuje užsidengia. Tada ji būna po tavo delnu, Mikai.
- Šaunu... - subambėjo šis, ištiesdamas savo penkis pirštus. - Aš atrodau panašus į repo atlikėją, ar ne, Muti?
„Greičiau į idiotą“, - pagalvojo žydukas, linktelėdamas ir nieko garsiai nepasakydamas. Mikas tiesė delną į televizorių per stalą, ekrane jis kaip tik baigė visai uždengti visą vaizdą. Penki pirštai, artėjantys odos raštai... Mučio akys išsiplėtė iš nuostabos. Kamera turėjo būti nepaprastai arti Miko rankos, praktiškai virš stalo, kažkur ore. Arba tai kažkoks nepaprastai naujas įrenginys, pritraukiantis vaizdą iš kažkur toliau. Tačiau taip, kad matytųsi visi rankos odos nelygumai – Mutis dar nebuvo tokių technikos stebuklų matęs. Jis jau galvojo apie makrokameros ir teleskopo hibridą, paslėptą kažkur sienoje, virš televizoriaus, kai staiga įvyko neįtikėtinas dalykas – vaizdas ekrane pajuodo, pasirodė kažkokie nesuprantami raštai, lyg ir panašūs į kažkokią susispaudusių kirmėlių mišrainę. Kažkokios skaidulos, virpančios ir trūkčiojančios, atsirandantys šviesesni fragmentai...
- Mikai, tai juk tavo rankos vidus! - suprato Mutis.
- A durnas? - atsisuko Mikas, galvodamas, kad jo draugas juokauja. Deja, draugas nejuokavo – bent jau iš veido taip atrodė. – Kaip tai gali būti?
- Kamera įlindo į tavo ranką, štai kas buvo...
Mutis jautė, kad šneka nesąmones, tačiau nieko kito jis negalėjo sugalvoti, kad skambėtų logiškai. O juk logika – viso ko pagrindas. Negali juk televizorius transliuoti vaizdo iš Miko vidaus, jeigu ten neįrengsi kameros, transliuojančios signalą į imtuvą. O dabar, regis, kaip tik taip ir buvo.
Mikas atitraukė ranką ir vėl pabandė uždengti tą vietą, kur jis manė esant kamerą. Per metrą virš stalo paviršiaus, šiek tiek į stalo kraštą.
- Nematoma kamera? - paklausė jis. - Nematoma ir neapčiuopiama? Kas tai? Ateivių technologijos?
- Jeigu jas užpatentuosi, jos bus tavo. - Sumurmėjo Mikas, susidomėjęs reiškiniu. - Gal įmanoma pažiūrėti, kas mano viduje? Leisk man pabandyti.

Po pusvalandžio koldūnų nė vienas iš jų nebeprisiminė. Dokumentus nuo stalo pašalino, pastatė daugiau kėdžių ir pasikeisdami grožėjosi savo turiniu. Tai buvo visai nesunku – užlipi ant stalo, reikiamą kūno dalį pakeli į tam tikrą aukštį ir atsargiai „privairuoji“, stebėdamas televizorių. Mikas pažiūrėjo savo širdį, Mutis pasitikrino tulžį ir kepenis. Dar šlapimo pūslę pabandė, bet ten buvo taip tamsu, kad vaizdo nebuvo jokio. Užtai buvo galima patikrinti magnetofono turinį jo neišardant. Nematoma kamera, regis, turėjo savo apšvietimo sistemą, nes papildomos šviesos neprireikė. Tiesa, vaizdas buvo tamsokas, tačiau pakankamai aiškus.
- Mikai, o jeigu dėl tos moters mirties kalta ši kamera? - staiga prisiminė Mutis, kai jam dingo ūpas džiaugtis nauju žaisliuku. Mikas vis dar nenuobodžiavo, greičiausiai rengdamasis virtuvėje praleisti visą naktį.
- Kaip? - nesuprato Mikas.
- Mes juk nežinome, kaip ši kamera padaryta. Ir ar tai – iš viso kamera? Gal tai pavojingas dalykas, tik mes to nežinome?
- Tai kodėl mes iki šiol gyvi? - klausimu atsakė Mikas. - Nee-e, nemanau...
Į tai Mutis neturėjo ką atsakyti. Jo draugas sėdėjo ant stalo ir žiovavo prieš tą vietą ore, kur turėjo būti nematomas įtaisas. Vaizdas ekrane išėjo nekoks.
Mikas susičiaupė ir palenkė galvą. Dabar į jį iš ekrano spoksojo dvi didelės akys. Jo paties akys. Mikas pasilenkė, stebėdamas artėjančius akių vyzdžius. Jam buvo įdomu, kokį vaizdą jis pamatys po akimirkos.


3.


Visi žmonės mieste gyveno paprastą ir nuobodų civilizuotų žmonių gyvenimą. Paprastą todėl, kad 2070- ieji  metai praktiškai niekuo nesiskyrė nuo 2050- ųjų, o pastarieji – nuo 2000- ųjų. Tiesa, kompiuterių galingumas vėl pasistūmėjo į priekį Mūro dėsnio principu ir dabar vaikigaliai vėl galėjo žaisti naujausius žaidimus nesikeikdami dėl per mažo kadrų per sekundę skaičiaus, o parduotuvėse vėl pasirodė naujas tualetams skirtas „super–duper“ valiklis už nerealią kainą, kuri žadėjo per metus nukristi iki normos. Žinoma, jis niekuo nesiskyrė nuo savo pirmtakų, nebent tik aromatas buvo kitoks ir rankas kiek mažiau graužė. O ir kodėl turėtų skirtis? Visa vinis glūdėjo reklamos stiliuje ir dažnume. Tik ji ir veikė geriau už reklamuojamą produktą – ypač gerai išplovė visų žiūrovų smegenis.

O nuobodžiavo žmonės todėl, kad visiškai neįtarė, kas dedasi jų pačių mieste. Ne, ateiviai nenusileido, Niujorko nesusprogdino ir viso pasaulio nepavergė. O jeigu ir būtų tai darę, tai tikriausiai būtų pradėję kur nors nuo Azerbaidžano, apie ką joks Ameriką šlovinantis Holivudas nusimąstytų. Arba dar geriau – nuo Lietuvos. Tačiau apie paskutinį variantą filmų dar niekas nematė, todėl tokios mintys niekam ir nekilo. Žmonės negalvojo apie ateivius, greičiau apie kolonizuojamą Mėnulį ir galimas investicijas į ten esančias teritorijas, ko realiai dar nė vienas negalėjo padaryti. Mat Mėnuliu prekiaujančių kompanijų po paskutinio Europos šalių finansuoto projekto atsirado netgi daugiau, nei buvo kvadratinių kilometrų Mėnulio paviršiuje. Ir visi siūlė tą pačią akciją – nusipirk pusę Mėnulio už ypač mažą (ir juokingą) sumą. Žinoma, originalūs ir nepakartojami nuosavybės dokumentai bus išrašyti (nepaisant to, kad kiekvienas bent kiek didesnis turčius turi po tokį patį, tik iš kitos kompanijos). Kiek gudresni piliečiai jau suprato, kad niekas iš tikrųjų jiems Mėnulyje teritoriją žyminčių kuolelių nesukals ir tuo labiau – jokia statybos kompanija vilos ten tikrai nepastatys. Ir jeigu per stebuklą žmonės atrastų būdą, kaip labai pigiai ir kasdien nukeliauti iki palydovo, žemių dalinimasis prasidėtų laukinių vakarų principu, kur svarbiausią žodį tartų dideli ginklai. O didžiausius ginklus, kaip visada, turėjo šalių vyriausybės.  Tad muilo burbulas artimiausiu metu žadėjo sprogti. Arba persiorientuoti į kažkokį kitą taikinį.
Jau kažkas buvo girdėjęs, jog nedidelė kompanija ten, už kampo, prekiauja Marso teritorijomis, kaip premiją siūlydama po nemokamą planetą Aldebarano žvaigždės sistemoje be garantijos ten patekti per artimiausią šimtą metų...

Štai tokie įvykiai ir atitraukė dėmesį nuo nedidelio, seno pastato, stovinčio gamybiniame rajone. Pagal įstatymą jis jau turėjo būti sulygintas su žeme, tačiau prieš kelerius metelius vienas keistas žmogus skyrė lėšų jo rekonstrukcijai. Ir gana daug lėšų, tarsi žinodamas kažką tokio, ko nežino kiti. Vadino jį tiesiog žydu, nes vardo tose apylinkėse gyvenantys benamiai nežinojo, o brautis vėsiais vakarais į pastatą nebandė, nes apsauga jame atrodė neįprastai rimta, signalizacijos pernelyg modernios.

Iš tikrųjų jo vardas buvo paslaptis netgi pačiam Pauliui, todėl jis savo viršininką vadino tiesiog Gyviu. Tiesa, ne į akis ir ne už nugaros. Jis jį minėdavo, kai kalbėdavosi su savimi.
Paulius buvo fizikos genijus, išmestas iš universiteto už tai, kad subgarsinio dehidratoriaus mechanizmą sumontavo į vienos, ypač nekenčiamos dėstytojos, kurią visi vadino „pneumatiniu kūju“, vibratorių. Na, suprantate – tokį žaisliuką, ypač aktualų vienišoms moterims, nepriklausomai nuo amžiaus ir odos spalvos. Sumontavo šalia varikliuko, sukeliančio kiek mažesnio dažnio vibracijas. Ir gavosi toks „super-duper“ vibratorius, kurį prisimindamas Paulius kartais nurausdavo, o kartais ir susikeikdavo. Kad ir kaip jį bepavadinsi, „pneumatinis kūjis“ su juo patyrė nepamirštamų akimirkų, po kurių gavo savaitę atostogų pas geriausius tarpkojo specialistus. Ir jai gerai, ir studentai buvo dėkingi. Kai jį metė lauk, ne viena ašarą nubraukė, o kiti ir į studentiškus „tūsus“  dar gerą mėnesį kvietė – reikėjo gi aplaistyti geriausio studento išėjimą. Tiems, kas pokšto nesuprato, Paulius paaiškino kalba, kuri nė iš tolo nebuvo susijusi su fizika: subgarsinis dehidratorius skleidė kelis, tarpusavyje susijusius labai neįprasto dažnio garsus, kurie kontakto metu iš bet kokio kūno gana greitai šalino vandenį. Gyvame organizme vanduo iš ląstelių difuziniu būdu dingdavo per porą minučių, tad merginos po tokio paaiškinimo iš karto suprasdavo, ką „pneumatinis kūjis“ turėjo jausti. Nulis tepimo...

O dabar Paulius tyrinėjo tai, kas nė iš tolo nebuvo susiję su vibratoriais ar subgarsiniais dehidratoriais. Tai buvo kažkokia anomalija, pasireiškusi pastate, saugomame daugelio naujausių signalizacijų. Tiksliai Paulius buvo suformulavęs taip: erdvės anomalija, skleidžianti gana plataus spektro moduliuotą signalą, pritaikytą vaizdo ir garso technikai. Iš kur ir kaip ji ten atsirado, nežinojo niekas. Netgi toks vibratorių – dehidratorių  genijus kaip Paulius...

- Tai didelis klaustukas, su ypač didelio diametro įlinkiu. - Aiškino jis vietinio tinklo administratoriui, kuris dirbo gretimame kabinete. - Kam reikalingas įrenginys, kuris būdamas savo visatoje, transliuoja į kitą? Ir dar tokį ilgą laiko tarpą – net septyniasdešimt metų! Kokia technika gali tiek beprasmiškai veikti nepajudinama?
- Negali?... - abejojo administratorius.
- Būtent – negali. Logiška išvada būtų tokia – kažkaip įrenginys iš mūsų visatos persikėlė į paralelinę, tačiau liko sujungtas būtent su šia visata. Jeigu tai buvo padaryta tyčia, tuomet mes turėtume žinoti tokio perėjimo principus, turėti tarperdvines formules, o to iš tiesų nėra! Jokie panašūs eksperimentai nebuvo atliekami nei Lietuvoje, nei kurioje nors kitoje šalyje.
- Jie, be abejo, būtų slapti... - suabejojo administratorius.
- Slapti ar ne, formulės ir matematiniai skaičiavimai būtų vienokiu ar kitokiu būdu išplatinti. Tuo tarpu aš jas tik pradedu užrašinėti. Tik pradedu! Mes tik neseniai sukonstravome prietaisą, kuris pajėgus užrašyti erdvių tarpusavio pusiausvyros pokyčius. Ar žinai, kad tavo akyse yra biologiškai generuojamas erdvės iškraipymas?
- Mano? - vyras abejodamas pamojavo sau prieš akis ranka. - Ne...
- O visgi yra. Tai daugiau susiję su čakromis, apie kurias taip gieda visokios rytų religijos. Šiuo atveju apie jas giedu ir aš, nes mano prietaisai jas fiksuoja kaip erdvės anomalijas. Ar žinai, kas būtų, jeigu tu į sutapdintum savo akis su mūsiške anomalija?
Adminas papurtė galvą ir nuėjo prisipilti iš aparato kavos. Paulius ištraukė iš stalčiaus šokoladinį batonėlį ir nulupo įpakavimą.
- Tave gerokai stuktelėtų. Žinoma, ne fizine, o erdvine prasme. Tiesiai į nervų sistemą. Apsuktų visus ten vykstančius elektrocheminius procesus aukštyn kojomis, ir tau atrodytų, kad tave išvertė kaip kokią kojinę į kitą pusę. Beje, taip jau buvo ir net du kartus. Pirma tai padarė jauna moteris, gyvenusi čia su savo vyru. Ji išsikraustė iš proto ir bandė save fizine prasme sugrąžinti į normalią būseną – vėl išversti tariamą kojinę atgal. Žuvo bebandydama, o vyras išprotėjo, pamatęs jos veiksmus. Vaizdelis turėjo būti kraupus. Vėliau čia apsigyveno kažkoks suvirintojas, kuris taip pat – tyčia ar netyčia pažvelgė į anapus. Jis irgi žuvo. Jo draugas po to pakliuvo į psichiatrinę, tačiau greitai buvo paleistas. Būtent iš jo ir sužinojome apie šią anomaliją. O vėliau pats žinai – šeimininkas nupirko pastatą ir davė mums darbo.
Paulius pasiėmė puodelį ir nuėjo prie aparato. Ten buvo likę tik tirščiai, tad jis pasitenkino likučiais. Tingėjo pilti vandenį ir virti iš naujo.
Štai taip viskas paprasta ir nepaprasta. Po savaitės jis turėjo užbaigti ataskaitą, nes kažkokia kita grupė vykdė kažkokius bandymus kitur ir jai reikėjo jo išvadų.
Paulius jau nežinia kelintą kartą pažvelgė į metalinę strėlę, kuri rodė, kurioje kambario vietoje tiksliai yra anomalija. Du monitoriai transliavo vaizdą, siunčiamą iš lūžio vietos. Dažnį jis žinojo mintinai. Žinojo, kad anomalija panaši į žmogaus akis, tačiau tai nebuvo žmogaus akys. Kažkas kita. Per daug idealios formos, aiškiai dirbtinis daiktas. Jis siuntė tiek vaizdą, tiek garsą, tačiau garsas atėjo visai kitokiu dažniu. Jis buvo transliuojamas atskirai nuo vaizdo, ir didžiąją dalį transliacijos užėmė vien nesuprantami traškesiai ir žemo dažnio gaudesiai, retkarčiais pasigirstantys garsiakalbiuose. Kai Paulius pasilikdavo dirbti naktį, jis stengdavosi išjungti garsiakalbius, idant šie negadintų nuotaikos. O vakar jis pareikalavo naujausio įrašinėjančio įrenginio, kad galėtų be pertraukos įrašinėti viską, ką transliuoja „akys“. Tokia buvo oficiali versija. Iš tiesų jis pripumpavo jį filmų iš interneto ir naktį, kai visai stogas nuvažiuodavo nuo nesibaigiančių formulių ir teorijų, jis žiūrėjo Holivudo produkciją – vien tam, kad paganytų akis, nes scenarijai ir taip buvo panašūs vienas į kitą kaip du vandenilio atomai. Dėl jų sukti galvos niekada nereikėdavo. Pagrindinis herojus visada laiku sugrįždavo iš bet kurios peklos ir bet kuriuo atveju padarydavo „hepi-endą“, o jeigu viskas užsibaigdavo tragiškai, tuomet Paulius nusispjaudavo ir dar kartą patikrindavo aprašymą – ar tik filmas nėra nepriklausomų kūrėjų produktas?...

- Jeigu tu tinginiausi ir kitą savaitę, tuomet mes vėl nesugebėsime atlikti savo darbo, o tave atleis, akiniuoti tu minusini! - pareiškė jam Matūza iš kitos laboratorijos. Kitos – reiškė iš visai kito pastato ir visai kito miesto galo. Oficialiai ji vadinosi „iį Proksima“, kažkokia fiktyvi įmonė, prekiaujanti neegzistuojančiu produktu, kurio niekam nereikėjo. Tai buvo visiškai nesvarbu. Iš tikrųjų įmonė dar tik kūrė produktą. Jos darbuotojai tyrinėjo erdvės įtrūkimus ir sprendė klausimą, kaip ten nusiųsti įrenginį, kuris sugebėtų tai padaryti „iš vidaus“. Nes kažkas jau padarė, kažkas jau paleido į kitą erdvę prietaisą, kurį taip įnirtingai tyrinėja Paulius. Ir tą „kažką“ reikėjo skubiai perspjauti, kol dar konkurentų nepridygo kaip tų kompanijų, kur sklypus ant kiekvieno, bent kiek didesnio asteroido pardavinėja... Kas žino, kokias galimybes gali pasiūlyti paralelinė erdvė? Gal greitesnes keliones į žvaigždes? Superginklus, puolančius iš kito matmens? Fantazijos beribės, svarbu sau užpakalio neišsprogdinti.
Matūza – tai nebuvo nei vardas, nei pavardė. Greičiau pavardės sutrumpinimas, kurį visi „Proksimoje“ naudojo, apibūdindami vyriausią laborantą. Toks įkyrus tipas, reikalaujantis išvadų apie neįmanomus dalykus, ir kuo greičiau. Pauliui jis buvo nedidelė rakštis, nes jį matydavo tik savo telefono ekrane ir tik per metrą nuo jo (prieš telefono aparatą buvo pastatytas kopijavimo aparatas, apsaugantis nuo pernelyg artimo kontakto).

- Tuomet tegu ir anomaliją iš darbo išmeta, nes ji nelabai noriai bendradarbiauja, - nusižiovavo Paulius.
- Tu darbe miegi, ar ką? - įtariai prisimerkė Matūza. - Ką naktį veikei?
- Dirbau prie šio stalo, velniai tave griebtų... Ir man dabar ant tavo išvadų nusišvilpt, man kavos skubiai reikia...
- Tai greičiau kratyk iš galvos žiedadulkes, nes mes čia LAUKIAME, supranti?
- Velniai tave... Matūza, su šitokia galva aš pridarysiu klaidų, supratai? O jeigu aš pridarysiu klaidų, tai joks tavo genijus jų neišrankios iš šimto puslapių matematinių skaičiavimų, aišku? Taip kad bėk pas savo žmoną ir užsiimkite reprodukcija, kol aš čia joga užsiimsiu ir kavos litrą susipilsiu. Sako, po gero sekso kraujyje antikūnų padaugėja, tau jų šiuo metu labiausiai ir reikia. Labanakt...
- Po dviejų valandų būtinai!.. - krioktelėjo laborantas, prieš dingstant ryšiui.
- Kavos! - Paulius pasitrynė akis. - Ei, kas nors!...
Įėjo jauna mergina, pažvelgė susirūpinusiu žvilgsniu į Paulių ir nuskubėjo prie kavos aparato. Jūratė nebuvo nei sekretorė, nei šiaip rimta darbuotoja – asistentė, renkanti iš interneto medžiagą apie tam tikras fizikos sritis, kartais ne visai legaliais būdais tikrinanti įvairių slaptų tarnybų duomenų bankus. Žodžiu, kažkokia hakerė, kuriai čia davė visą būtiną įrangą ir nuo kurios Pauliui nubėgiodavo šiurpuliukai, kai pamatydavo ją sustingusią prie ekrano itin plėšria poza. O be viso to, ji dar darė kavą visam antro aukšto personalui. Tiesiog šiaip sau, iš samarietiškų paskatų. Paulius įtarė, kad jinai įsimylėjusi tinklo administratorių, kad šitaip suka ratelius aplink kavos aparatą, o juk aparatas būtent jo kabinete, prie pat didžiulių spintų su visokiais baisiais mirksinčiais įrenginiais. Žinoma, jis girdėdavo juos kalbantis, tačiau sugebėdavo išskirti tik pavienius suprantamus žodžius, nes visi kiti buvo tokie, kokius tik tie daužti kompiuterių maniakai tesupranta. Ir jeigu „branguti, aš tave šiandien per dvidešimt penktą portą pakanalinsiu“ reiškia tą patį, kas ir „aš tave myliu“, tuomet jie įsimylėję, velniai juos parautų. Ir tai reiškia, kad Pauliui dėl jos galvos neskauda, tegu tik ji daro kavą ir atneša ją ant popieriais apkrauto stalo, kur jis kovos su galvos skausmu ir fizikiniais terminais, kuriais jam reikia aprašyti erdvės sąveikas.
Ir tegu tas Gyvis, velniai jį rautų, greičiau gauna jam užsakytą prietaisą, be kurio jis negali užbaigti visos, jau šimtą puslapių apimančios litanijos!
- Sunki naktis? - užjausdama paklausė Jūratė, pildama vandenį į aparatą.
Paulius pasižiūrėjo į ją baisiu žvilgsniu.
- Man irgi taip būdavo, kai koks nors labai reikalingas servas pasirodydavo apsaugotas geriau nei maniškis... - prisiminė mergina.
„Štai dabar ji pradės savo paukščių giesmes“, - dingtelėjo Pauliui.
- Įrangos dar neatsiuntė? - paklausė jis, bandydamas pakreipti pokalbį.
- Siuntiniai tik po devintos.
Tyla. Kavos aparatas burbuliuoja, o ji laukia, susikišusi rankas į savo aptrintų džinsų kišenes. Paulius svajingai pagalvojo apie dar neperžiūrėtus filmus, kurių jis dienos metu nelabai nori žiūrėti, nes kažkaip neetiškai atrodo – visi dirba, stengiasi, kad jis galėtų savo tyrimus daryti, o jis...
Va, netgi Jūratė supranta, kad kavą geriau virti jai, nes jis gali būti labai užsiėmęs. Nesvarbu, kad rankų ir kojų nejudina – svarbu procesai, vykstantys galvoje. Darbdaviai kartais šio dalyko nenumato ir įvertina tik realiai vykstančius judesius, laikydami juos darbu. O juk didesnė darbo dalis vyksta būtent smegenyse. Koks tikslas judinti rankas ir kojas, jei galvoje nėra konkretaus judesių plano? Paulius iš patirties žinojo, koks kenksmingas toks darbdavio įprotis – matyti realiai dirbantį darbuotoją. Įtikinti kitaip gana sudėtinga, nes darbdavys dažniausiai savo nuomonę motyvuoja savo padėtimi, o įrodyti teoriją idiotui nėra naudinga, nes gali netekti už tai darbo.
Dėl šios savo teorijos  poną Gyvį Paulius laikė itin išmintingu – jis pasirodė pastate vos porą kartų ir niekada jo netrukdė su idiotiškais klausimais, ar jis tikrai dirba. Kiekvienas, bent kiek gudresnis darbdavys žino, kad jo darbuotojai kartais dirba. Jeigu tik jų smegenyse vyksta kokie nors procesai.
- Padaryk man tris puodelius, Jūrate. Cukraus po du.
- Gerai.
Jis pažvelgė į savo įrašinėjantį įrenginį. Nepaisant aštuonių šimtų filmų, jis dar ten skrebeno be pertraukos garsus iš anomalijos. Jau dvidešimt septynias valandas. Šitiek beprasmiško triukšmo bet koks vaikelis plaktuku per dešimt minučių pridaužytų, nes didžiąją įrašo dalį sudarė beveik visiška tyla. Ir jokios analizės nepadėjo atpažinti, kokios jie kilmės. Vaizdą rodė beveik realiuoju laiku – kadrai vėlavo vos penkiolika milisekundžių. O štai garsas aiškiai ne iš šios patalpos, nes nei savo, nei Jūratės balso Paulius nė karto neišgirdo.

Aparato jis sulaukė apie dešimtą valandą. Ponas Gyvis nepasirodė, idiotiškų klausimų neuždavinėjo, kas Pauliui tik įrodė jo neribotą išmintį. Jis praleido visą popietę derindamas prietaisą ir stebėdamas srautus duomenų, kurių jam taip trūko. Pagaliau galėjo užbaigti savo ataskaitą. Parašyti dar trisdešimt puslapių, ko jis labiausiai nemėgo. Kartais Paulius pasvajodavo, kad būtų buvę visai nieko, jeigu Dievas Matūzai duotų telepato smegenis – pasakei jam formulę ir seniui taip aišku, kad net ataskaitos nebereikia.


- Jūrate, pažiūrėk į šitą!
Mergina prisiartino, palikusi savo pelę ir klaviatūrą ataušti.
- Kas čia? - Paulius bedė pirštu į skaičius, pasirodžiusius naujojo prietaiso ekrane. Anksčiau jis jų nepastebėjo ir iš viso – jų reikšmės nebuvo aprašytos instrukcijoje. Iš patirties Paulius žinojo, kad retkarčiais taip pasitaiko – naujas prietaisas parduodamas su pasenusia instrukcija, kurioje trūksta kurios nors funkcijos aprašymo. Tačiau tos funkcijos dažniausiai būna eksperimentinės, beveik nenaudojamos. Kalbant apie anomaliją, turėjo būti naudojamos VISOS funkcijos be išimties. Čia juk ne kamuolinį žaibą tyrinėja, o visatos struktūrą, velniai rautų jos stabilumą...
- Instrukciją skaitei?
- Instrukcija greičiausiai pasenusi. Pažiūrėk internete naujos. Jeigu nerasi, skambink tiesiai gamintojams. Man reikia šių skaičių reikšmės.
Paulius persisvėrė per kopijavimo aparatą ir nuspaudė greitojo sujungimo mygtuką. Jam reikėjo pamatyti Matūzą, kuris greičiausiai nekantravo pradėti savo eksperimentą. Ataskaita buvo jo letenose, tačiau ataskaita be papildomų duomenų – jau ne ataskaita, o tik spėlionės. Tas pats, kas medine raketa į mėnulį skristi savo žemės atsiimti...
Atsiliepė kažkoks jauniklis, pasibalnojęs nosį akiniais, įtartinai panašiais į Pauliaus akinius.
- Duok man Matūzą!
Jauniklio akys išsiplėtė – tokio vardo jis nežinojo.
- Savo šefą duok, - kantriai paaiškino Paulius, tvardydamas kylančius decibelus.
- Jis neprieis. Jį įkišo į skafandrą ir ruošia eksperimentui.
- Klausyk, vaikeli... - berniokas buvo galbūt Pauliaus bendraamžis, bet dabar tai jam nerūpėjo, - Arba tu man duodi savo šefą, arba gali pabučiuoti jį ir perduoti, kad Pauliaus ataskaita neteisinga, supratai? Vienaip ar kitaip, tačiau padaryk. O aš dar nenutrauksiu ryšio, nes tikiuosi pamatyti jį arba tave po minutės. Pirmyn!
Kaip gerai, kad naujokai nesiginčija, nors ir nelabai būna patenkinti po visokių „vaikelių“, „sūnelių“ ir kitų panašių keiksmažodžių. Žinoma, ir šis paniuro, tačiau nuėjo vykdyti paliepimo. O po minutės ekrane pasirodė ne pats gražiausias vaizdas – Matūzos fizionomija, įvilkta į permatomą plastiko burbulą, kurį ten vadino skafandru.
- Kaip suprasti „Pauliaus ataskaita neteisinga“?! - subaubė jis. - Čia koks nors pokštas?
- Papildomi duomenys iš naujo prietaiso, - paaiškino Paulius. - Ataskaita nepilna. Teisinga, tačiau nepilna. Papildomos sąlygos...
- Klausyk, snargliau, čia ne miegalių kontora, aišku?! - subaubė visas raudonas Matūza. - Mes patikrinome tavo formules ir jos visiškai tinka mūsų darbui! Netgi ne visas naudojame, visų mums nereikia, supratai? Nežymūs nukrypimai reikšmės projektui neturi.
- Tai bent atidėkite savo eksperimentą bent porai valandų, kol mes...
- Ne! Jau sakiau – formulės patikrintos, jos puikiai veikia. Su elektrinėmis susitarta dėl padidinto energijos tiekimo, aplinkui kontorą imituojamas gatvių remontas – manai, tai pigiai kainuoja? Mano skafandre apsauginės įrangos tiek, kad aš vos paeinu ir man tikrai nėra jokio malonumo išeiti su juo iš kameros ir bendrauti telefonu su kitu miesto galu. Mes čia revoliuciją fizikoje darome!
Ekranas užgeso.
- Ir taip kalba genialiausi mūsų protai? - atsisuko į adminą Paulius. Tas gūžtelėjo pečiais.

Paulius atsiduso ir nuėjo prie Jūratės. Ši kaip tik bendravo su kažkuo telefonu. Ir tikrai ne lietuviškai. Atrodė, kad net angliškai ji sunkiai susikalba, nors visi aplinkui žinojo šią kalbą kaip antrą gimtąją – toks pono Gyvio reikalavimas.
- Tachionai, - vienu žodžiu paaiškino ji Pauliui, kai pagaliau susikalbėjo.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Tos skaitmeninės reikšmės – tachionai. Diedas aname laido gale tikriausiai japonas, nes akcentas jo tiesiog povandeninis. Jie dar neturi naujos instrukcijos, tačiau man paaiškino, kad prietaisas registruoja laiko daleles – tachionus.
- Nori pasakyti, kad mūsų anomalija spinduliuoja laiko daleles?
- Sprendžiant iš parodymų, jis pradėjo juos registruoti prieš septynias valandas. Didėjančia tvarka.
Paulius nieko neatsakė. Jo galvoje sukosi formulės, susijusios su laiku. Formulės, kurias jis naudojo labai mažai – beveik epizodiškai. Anomalijos tyrime laikas beveik nevaidino jokio vaidmens – nes anksčiau jo niekas ir neužregistravo.
Didėjančia tvarka... Kodėl didėjančia? Tai reiškia, kad anksčiau tos reikšmės buvo nykiai mažos?...
- Jūratee-e!... - Jis pajudėjo iš vietos, rėkdamas šį vardą. Pribėgo prie garsą įrašinėjančio įrenginio, keliais mygtukų paspaudimais sustabdė ir išjungė. Ištraukė laidus, pakėlė ir nubėgo atgal prie hakerės stalo. - Junk šitą daiktą prie savo kompiuterio ir persikopijuok visą garso įrašą! Noriu, kad pagreitintum jį mažiausiai dešimt kartų!
Nustebusi mergina vykdė jo paliepimus beveik negalvodama. Dirbo rankomis ir kojomis, nes šį kartą galvojo už ją kažkas kitas. Užduotis buvo aiški, o Paulius kažko labai sunerimęs. Tačiau tai juk jo galvoje gimsta visos teorijos, ginčytis nėra prasmės.
- Velniava, šitiek net mano namuose nėra... - nustebo ji, išvydusi įspūdingą filmų kolekciją. - Beje, trečioji „Nepriklausomybės diena“ – visiškas mėšlas...
Paulius plekštelėjo jai per petį, aiškiai neketindamas veltis į diskusijas.
- Po septynių minučių nukopijuos. Ne, po penkių... Dabar jau po devynių... Kiek tu čia prirašei?
- Trisdešimt aštuonias valandas.
- Neblogai.
- Susikaupk, Jūrate, man reikia rezultatų!
- Kopijavimo metu meditacija nepadės. Tai automatinis procesas, priklausantis nuo...
- Taip žinau, nuo baisių žodžių, kuriuos netrukus ištarsi. Mažiau kalbų!
Ji įsižeidusi nutilo ir sunėrė ant krūtinės rankas. Keturios minutės... Ne, dabar jau penkios. Paulius mintyse prakeikė programuotojus, kurie šitaip sukūrė kopijavimo programą, per šimtmetį nepasikeitusią nė per kodo eilutę. Kaip rodė pievas tada, taip rodo ir dabar. Mintyse vis tiek tenka vesti rodomų reikšmių vidurkį.
- Man atrodo, pakaks ir šešiasdešimties procentų... - jis siektelėjo operacijos nutraukimo klavišo.
- Neliesk! - moteriški nagai sušėrė per jo vyriškus nagus. - Negalima!
- Betgi... - vėl bandė pasiekti jis.
- Klausyk, urvini sukruštas!.. - ji pasisuko į jį su visa kėde. - Čia mano darbo vieta ir aš geriau žinau, aišku?! O gal nori viską pradėti kopijuoti iš pradžių?!
Paulius dar nebuvo matęs jos tokios supykusios. Jis nutaisė nugalėto miną ir paklusniai atsitraukė, užleisdamas damai kelią. Urviniai visada buvo mandagūs – jie pirmiau leisdavo į urvą įeiti damoms. O jeigu urve jų nesudraskydavo plėšrus žvėris, tuomet ir patys užeidavo. Taip, mandagumas aukščiau visko.
- Atleisk, bet man nepatinka, kai kas nors liečia mano klaviatūrą... - po minutės pasakė ji. Paulius tik draugiškai kriuktelėjo. Pykti jis ilgai nemokėjo.
- Na štai, viskas. Atidarau.
Jos garso aparatūra iškosėjo seriją trumpų traškesių, kokių Paulius jau buvo prisiklausęs į valias.
- Gali pagreitinti dešimt kartų?
- Greitinsiu palaipsniui kad nepraleistume ko nors  svarbaus. Štai dvigubas greitis.
Traškesiai šiek tiek paaukštėjo, dažnumas padidėjo.
- Keturi kartai.
Vis tiek nieko suprantamo.
- Šeši kartai.
Tarpai tarp traškesių vis dar buvo per dideli.
- Aštuoni... Velniai nematė – dvylika kartų!
Gaudesiai jau ne gaudesiai, o kažkoks kosėjimas, tuo tarpu traškesiai baigia susilieti į vientisą triukšmą. Paulius čiupo kalkuliatorių ir nubėgo prie prietaiso, kuris rodė vis didėjančius skaičius. Pažvelgęs į pradinę ir galutinę reikšmes, jis atliko elementarų dalybos veiksmą.
- Jūrate, pagreitink lygiai šešiasdešimt aštuonis kartus!
- Mano kompas tiek neapžios. - Suabejojo ji. - Per didelis duomenų srautas. Turiu pertvarkyti visą garso įrašą.
- Ar ilgai?
- Nežinau...
Jos klaviatūra tarkštelėjo du kartus, tada ji čiupo „pelę“. Paulius vėl mintyse nusistebėjo, kaip idiotiškai filmuose atrodo hakeriai, be perstojo spaudantys savo mygtukines, kai didesnę darbo dalį užima būtent „pelės“ vairavimas. Kartos keičiasi, o hakeriai filmuose vis dar nepripažįsta „pelių“. Kažkokie regresuojantys jie ten, Holivude...
- Penkiolika sekundžių. Aš pagarsinsiu, kad geriau girdėtume. Tačiau turiu perspėti – iš tavo trisdešimties valandų beliko vos pusės valandos ilgio garso įrašas.
- Nesvarbu, aš noriu jį išgirsti.
- Po velnių, aš irgi... Leidžiu!
Staiga visi, kas buvo netoliese, įskaitant ir Jūratę su Pauliumi, krūptelėjo ir atsisuko į merginos kompiuterį, nes garso aparatūra staiga išspjovė pratisą, žvėrišką, kupiną neapsakomo skausmo klyksmą. Kas keisčiausia, tai nebuvo šiaip sugeneruotas cypimas – tai buvo pats natūraliausias žmogaus balsas! Ir jis buvo vyriškas. Anomalija visą laiką transliavo skausmo kupiną agoniją, tik ji buvo taip sulėtinta, kad niekas jos nesugebėjo suprasti. Reikėjo savo kailiu patirti nežinia ką, kad sugebėtum šitaip žviegti, negailėdamas balso stygų.
- Išjunk! - staiga suriko Paulius. Išbalusi Jūratė tuoj pat įvykdė jo prašymą, tikėdamasi išvengti tokios simfonijos klausymosi, tačiau Paulius ne apie tai galvojo. Jis prisiminė tachionų reikšmes. Jos artėjo prie kažkokio maksimumo ir fizikos genijus jau numanė, kokia to maksimumo reikšmė. Jis įjungė savo nutildytą įrangą, kuri transliavo tiesioginį signalą iš anomalijos.
Vėl pasigirdus tam pačiam klyksmui, hakerė neišlaikė ir apalpo. Paulius klausėsi, sutelkęs visą savo mokslininko susidomėjimą. Staiga persisvėrė per kopijavimo aparatą ir paspaudė telefone greitojo iškvietimo mygtuką.
- Klau...
- Kur Matūza?! - nutraukė jis suklususį naujokėlį, kurį taip pat pasiekė klyksmas iš jo aparatūros. Paulius prisuko garsą. - Greičiau, kad tave kur velniai!
- Aš negaliu jo pakviesti. Eksperimentas jau pradėtas. Gal jam ką nors perduoti?
- O tu šventas jauti... - Paulius pasitrynė delnu kaktą. - Poterius moki?
- Kąąą?
- Ar tiki Dievą, po velniais?! - Paulius jau siekė išjungimo klavišo. - Jeigu taip, tai eik melstis!

Balsą jis pažino. Klykė ne kas kitas – pats Matūza. Jo gerklė, jo gargaliavimas, jo eksperimentas. Ir tachionai, atkeliavę iš anomalijos atbuline tvarka, artėjantys prie dabartinio laiko taško.

Garsas pasikeitė. Paulius pagarsino, kad galėtų girdėti. Klyksmas nuslopo staiga, užleisdamas vietą nesuprantamam burbuliavimui. Panašu šį kinų „ha čiai van čiau“, tik kažkodėl nukirstos žodžių pabaigos, ne pradžios. Paulius paėmė nuo savo stalo skaitmeninį diktofoną ir įjungė. Išklausė nesuprantamus žodžius, po kurių sekė visiška tyla. Vaizdas iš ekranų dingo, tik baltas sniegelis ten pasirodė. Tai reiškė, kad anomalija išnyko. Tačiau būtent to Paulius ir tikėjosi. Jis sustabdė diktofoną ir paleido įrašą groti atbuline tvarka.

- Užlipau ant aktyvuoto erdvės turbuliatoriaus, - sugergždė Matūzos balsas. - Dabar du tūkstančiai septyniasdešimtieji, birželio ketvirta, penkiolika nulis nulis...
Paulius pažvelgė į laikrodį. Buvo po penkioliktos viena minutė.
- Visi generatoriai tinkamai veikia, mano prietaisai tvarkingi. Skafandras nepažeistas. Po dvidešimties sekundžių erdvė suplonės iki maksimumo. Aš žengsiu vieną svarbų žingsnį ir nufilmuosiu viską iš vidaus. Atsarginė kamera veikia, abi tarperdvinės antenos transliuoja visu pajėgumu, be sutrikimų.
Vienuolika.
Dešimt.
Devynios.
Aštuonios.
Sep...
...