Tą vakarą...

Tą vakarą - nuobodžiai tamsu:
Nuginkluot mane - kvapo - mintys norėjo,
Užliet mano siela - paranojos balsu,
Už apmaudą, tuo pačiu atsilygint.

Jaučiausi arabu - šiaurės žemėj,
Jutau pašvinkusios mėsos skonį,
Krist, krist, - krist - vėl ton bedugnėn,
Ir netekt to, ko niekad nebuvo.

Žinau pravirks dar arfa,
Nors stygos jau seniai sudilo,
Žinau pakils dar feniksas,
Iš išbarstytų lauko pelenų.

Išnykt, pražūt, netekt - parduot paskutinį plauką,
Už tai ką vadiname meile, nors lašą
Ir vėl tu būsi kažkuo - kuo būt nenori,
Ir vėl pasaulis taps toks, - kokiu neturi būti...