Pandemija

Ten ir atgal - du šūviai.
Vienu zuikiu, - kaip pasakytų mano šizofreniška vaizduotė.
Tapšnok per petį šalia stovinčiam
ir apsimesk, kad ne tu.
Ir nesvarbu, kad aplinkui daugiau nieko nėra.

Sunku suprasti,
kuris nemeluoja -
žaliasis su purpuriniais taškeliais ateivis
ar žydrai rožinis triušis
pliušinėmis ausimis.
Nors abudu tvirtina, kad aš tik išsigalvoju.
Bet abu teisūs juk negali būti.
Aš ne beprotė. -
Triušis slapto ateivių sąmokslo prieš mane dalyvis.

Cha! ir vėl albinosas atėjo,
tik akys neraudonos,
pažiūri į mane skraidančią,
liūdnai atsidūsta. -
Paukščių gripas.

O nežino, vargšelis,
kad sienos tokios minkštos.