Kartais skaitai eilėraštyje žodžius (tekstą) ir bandai ieškoti prasmės.
Skaitydamas šy eilėraštį, matau vaizdus, puikiai suderinti žodžiai papildo vienas kita ir beskaitant pasijunti pasakojamoje kvapų ir spalvų pilnoje vasaroje, ten ir norėtusi pasilikti, tik staiga pokšt ir iš pakilėtos aplinkos, Maironiškai esi nutupdomas į realybę. Gal kartais geriau nežinoti ką gali, o ko ne, nors ir nė karto nepalietęs "vaivos juostos", geriau palikti žinant jog jai labai prireiktų tai paliesti ją sugebėtum, nors niekada to nedarytum. Tiesiog žinotum kad gali ir tiek.
pradžioje šypsojaus. smagu. teko patempti lūpą -per ilgas. per daug visko, nemanau, kad tekstas vaikui būtų įdomus, tuo labiau "hiacintas" ar pan.
eilėrašį trumpinčiau.
Smagus ir šiltas eilėraštis, bet labai daug kas užstrigo. Pavardinsiu, jei nieko prieš.
Pirma, elėraštyje visur esamasis laikas, tik antros strofos pirmoje eilutėje atsiranda "plaukė" ir labai rėžia akį ir ausį. Iš pradžių rimuojamos pirmos dvi eilutės ir paskutinės dvi, bet nuo šešto posmelio ima įvairiai šokinėti. Manau, pasirinkus vieną rimą reiktų juo ir eiliuoti, nes skaitai pagavęs ritmą, skambesį ir paukšt! kažkas pasikeičia ir vėl turi iš naujo įsivažiuot. Taip pat tas pats šeštasis posmelis labai išsimuša iš bendro eilėraščio ritmo. Kas dar? "Žydrinėj". Turi būti žydrynė.
Bet šiaip smagiai susiskaitė. Ir pritariu tau dėl vasaros. Laukiu nesulaukiu. ;)