Kontorinis

XXI amžiaus pradžioje net maži vaikai nebetiki raganomis, fėjomis, aitvarais, giriniais ar šiaip panašaus plauko mistinėmis būtybėmis. Vienintelis Kalėdų Senelis liko kažkiek įtikimu objektu mažiems mažiems vaikučiams.
O ką daryti mums, tiems, kuriais niekas netiki? Aš esu Kontorinis. Anksčiau mane vadino Ofisiniu, tačiau šis vardas buvo kalbininkų sulietuvintas, pervadinus ofisą kontora. Jie, bjaurybės, net nesusimąstė, kad nuo to nukentėjo visa mūsų giminė. Na, įsivaizduokite – jūsų pavardė, pavyzdžiui, Rašalinis. O tie ,prakeiti kalbininkai, ima ir pakeičia ją, jums nieko nežinant, į Čiurkšlinis. Siaubas. Iš kur šiuos žodžius ištraukiau? Ogi, Kontorinis esu. Kai kalbininkai pakeitė „rašalinį printerį“ į „čiurkšlinį spausdintuvą“, visi mano namų nuomininkai ilgai juokėsi. Bet priprato.
Gana apie tuos kalbininkus... tik pasiskundžiau, kad skriaudžia.
Paklausite, ką veikia Kontoriniai... Laaabai įdomus mano gyvenimas. Kažkada protėviai, gyvenantys kaimo gryčiose, iš nuobodulio visokius piktus pokštus krėsdavo. O aš užsiimu visuomenei naudingais darbais. Dieną jų nedaug, be to, nesinori gąsdinti dirbančiųjų savo pasirodymu. Na, nebent, kai visi labai užsiėmę, išverdu kavos. Visi tik pastebi, kad ji jau kvepia. Ir nesigilina, kas ją išvirė... o man malonu. Arba kai kas nors kalbėdamas telefonu neranda kokio nors dokumento ar šiaip popierėlio su užrašu, aš nepastebimai paduodu. Kadangi kontoroje gyvenu labai seniai, gerai žinau, kur kas guli. Tie darbuotojai tokie išsiblaškę... O štai naktimis tikrai yra ką veikti. Palaukiu, kol visi išeis, ir pradedu dirbti. Taip, būtent dirbti. Pirmiausia surenku šiukšles ir nušluostau dulkes, kurių nepastebėjo valytoja. Suplovęs kavos puodelius, peržiūriu visus dokumentus, ar tie išsiblaškėliai nepridirbo klaidų. Praeitą savaitę buhalteris apsiriko skaičiuodamas ketvirčio balansą. Teko pataisyti. O vakar sekretorė, siųsdama skubų užsakymą, pamiršo prisegti dokumentą prie elektroninio laiško. Taigi matote, kiek daug žinau ir kiek daug moku. Esu be galo reikalingas. Gaila, bet ne visose kontorose gyvena mano giminaičiai. Tos kontoros turi labai daug problemų ir pasmerktos žlugti. Žinoma, būna atvejų, kai mūsiškiai patys pabėga ir susiranda kitus namus. Liūdna išsikraustyti, bet mes, Kontoriniai, nekenčiam tinginių. Gyvename tik ten, kur visi dirba išsijuosę. Pamenu, pusbrolis skundėsi (beje mes bendraujame elektroniniu paštu), kad darbuotojai visą dieną tinkle žaidžia Quake, o šefas, visas išraudęs, landžioja po pornografinius puslapius internete ir po darbo kabinėjasi prie sekretorės. Košmaras. Buvau priglaudęs pas save, kol internetu radome jam padorų būstą. Beje, vienas iš daugiausiai laiko užimančių darbų – „gydyti“ kompiuterius nuo virusų. Tie informacinių technologijų specialistai – tikri neišmanėliai. Tiesa, ir mano namuose buvo vienas incidentas. Po kokteilių vakarėlio kontoroje liko du žmonės. Aš jau senokai pastebėjau, kad tarp jų kažkas rezgasi. O juk jie abu turi šeimas. Patykojau spintoje ir, kai jie ėmė bučiuotis, įjungiau signalizaciją. Taip aš, sirena ir atvažiavę apsauginiai sutrukdė dviejų šeimų irimo pradžiai. O kadangi po šio įvykio viskas liko savo vėžiose, aš niekur nesikrausčiau.
Taigi tiek apie mano kuklų gyvenimą. Jei kils klausimų, rašykit: kontoriniui10591@kontoriniu.asociacija.lt. Iki.