Sintetinis gėris

Jie apkabino mane savo rankom gleivėtom,
Bučiavo ir glostė švelniai, bet kvailai,
Sintetinį gėrį jie nešė ir klostė
Man patalą dirbtino aukso žiedais.

Ir norai jų buvo, kaip gyvas sidabras,
Tekėjo, bet žudė visus pamažu.
Pigiu blizgučiu jie mozaiką dėliojo,
Gyvenimo mūsų ir tolių šviesių.

Ir dužo sintetinis laimės jų langas,
Tik šukės jiems liko be gėrio nuodų,
O jie vis dar slepia sudužusį teatrą
Po laimės ir gėrio pasaulio šydu.