Tu mane tiktai vieną girdėsi,
Kai beržais sušlamėsiu po langu,
Bet negulsi po mano pavėsiu,
Nes pavėsiai žiemos neišvengia.
Už manęs netekėsi... per vievą,
Iš kamieno nedrošiu altoriaus,
Nemojuosiu šakom, bet sudievu,
Nes be dievo eini, kur aš noriu.
Tu mane tiktai vieną regėsi,
Kai blakstiena tau krisiu į akį.
Ir tylom pati sau sukuždėsi -
Nedaryk, kaip motulė prisakė.
Neišmesk to, kas akį užgauna,
Juk išmetus daugiau neatrasi.
Netekėki, kol mėnuo dar jaunas,
Nes pasenusio jo nesuprasi.
Tu mane tiktai vieną mylėsi -
Pasikorusią vasaros slyvą,
O ta meilė smirdės tau pelėsiais...
Ir gesinsime ugnį alyva,
Kaip ir slogą pagydome vėžiu
Ir košmarus nutraukiame miegu.
Tad parduok savo meilę po dėžę,
Nes ji - pats veiksmingiausias placebo.
* Puikiai žinau, kad tas žodis - placebas, bet priimkite tai kaip mano karo su kalbininkais paskelbimą;)
:)labai neblogas, bet man atrodo, kad paskutinis posmelis nesiderina prie visumos, tas meilės smirdėjimas pelėsiais kaip tai ..ne kaip skamba..niu kažkas ten biškio yra ne taip, o šiaip ma patiko:)
"...Kaip ir slogą pagydome vėžiu
Ir košmarus nutraukiame miegu..."
Grazios eilutes. Istikro visas kurinys nuostabus. Ji skaitant as tikrai prisiminiau, kad meile buna tokia grazi...Ir ne banali, kaip kartais ir as apie ja parasau:) zodziu, aciu uz tai, kad maloniai mane nuteikei savo kuriniu...