Liaudėdara(arba ilgi žiemos vakarai)

Šita moteris durna,
Karto vieno negana,
Krečia vyrą šiurpuliai,
-Marš į lovą, pavargai?

Jis ožiuojasi ir neina,
Ir užtraukia durną dainą:
-Visos bobos neraliuotos,
-Ir šikinės jų plaukuotos.

O jo žmona baisiai niršta,
Paima jį storą diržą,
Rankeles tvirtai surišus,
Net liežuvis atsikišęs.

Guldo lovon vargšą šitą,
Kelnes numeta seklyčion,
Senis rėkia, spardo dūsta,
-Ei tu durna, ėsk kopūstą!

-Baik drabužius mano mėtyt!
-Sutvarkytum geriau klėtį!
-Atskabink nuo mano trūsų!
-Tavo galva pilna blusų!

-Jau senatvėj sukvailiojai!
-Savo vyrą privanojai!
-O dabar tu savo rėtį!
-Kiši ten kur nederėtų!

Boba jam galvon su puodu,
Bam!
-Girdi kad košės duodu,
-Še tau stipena kad kartą,
-Kad į meilę nesiveltum.

Čia paliečia pimpalietą,
Ir užšoka kaip rakieta,
Trankos, tvatinas kaip kiaulė,
Net prasiskelia makaulę.

Smarkiai pasišokus,
Cinkt į balkį, net tamsoka,
Ir nuvirto apačion,
Visom kojom keturiom.

Kai tievukas atskvošėjo,
Rėkia: močia ar girdi!
-Kur tave velniai padėjo!
Besarmate tu šlykšti!

-Prievartautoja, storžieve!
-Ubagų tu karaliene!
-Visa gi mane sulaužei!
-Na dabar tu šiknon gausi...

(o čia jau kita istorija)