Grįžtu stebėdamas...

Žibintų šviesos, Vilnius jau miega...
Tik laikrodis valandas rodo.
Pavargusi upė vis tekanti į niekur,
Ar pasiūlys kas jai sustoti?

Pėdsakai sniege rašo savo istoriją.
Užnugary paliktas pramintas kelio ruožas.
Sunkus kvėpavimas, slopūs atodūsiai - 
Žmogus naktinio miesto vaizdais grožisi.

Priekyje tikslas - namai, kurie paklydėlio ilgis.
Kairėj - vitrinos, kavinės, švieciantys pavadinimai.
Dešinėj - Neris ir krantus jungiantys tiltai.
Atsigręžus - praeitis, tas kas buvo, bet verta prisiminti.

Ir iškyla daug klausimų: kodėl, kas ir už ką?
Dialogo užuomazgas nutraukia šaltas vėjo gūsis.
Maištaujančios mintys nepasiekiamos ranka
Išgąsdino pašnekovus.. TYLA! bent Tu apkabink, pabūki...

Štai jau lauko durys, atsisveikina sergėtojas angelas.
Laiptinė, radiatoriai, lempa, laiptai, antras aukštas,
Namai - šiluma, virtuvėj įvykių analizė naktipiečius bevalgant.
Minkštas patalas; malda, sapnuos - laisvi paukščiai...