“O kas gali būti bjauresnio už tą gandą, kad pinigus labiau branginu nei savo bičiulius?“ (Platonas)

Norėčiau neigti savyje  materializmą, tačiau ši savybė man nėra svetima. Kitaip ir būti negali, o kaltinti galima net ir genus. Pati mokslų motina istorija diktuoja mūsų polinkį turėti, valgyti, patirti daug; pageidautina - daugiau už kitus.
Mūsų visų vienintelė bendra motina -  Ieva. Drįsčiau teigti- pradininkė. Pasirodo, net ir obuolio troškimas gali tapti materializmo prakeiksmu ateities kartoms. Jei tada žaltys butų turėjęs litų, pirmoji moteris Dievo meilės nuoširdumą greičiausiai būtų iškeitusi į valiutą. Kiekvienas laikotarpis turi savo dievus. Kadaise jais tapo obuoliai, netrukus turėsim eurus. Jei Platoną pribloškęs gandas apie į pinigus iškeistus draugus privalo turėti pagrindą, tebūnie Ieva kaltininkė. Žinoma, tai priklauso nuo požiūrio, bet esu linkusi savo blogas savybes pateisinti aplinkos įtaka. Geriausia, kai ta aplinka jau yra mirusi, arba dar geriau- biblinė. 
O obuolius šiandien pakeičia ne tik pinigai. Senuosius dievus išmainom į naujus, vis modernėjančios ir naujai atsirandančios religijos tampa mūsų pinigu, už kurį parduodame nuo seno skiepytas tiesas, senelių diegtas dogmas. Religija nebėra draugas, kurį parduodame. Galime įkainoti daugybę dalykų, žinoma, ir tikėjimą. Daugeliui jis bevertis, anaiptol ne draugas, kurį parduodame. Kadaise šventumas, perėjęs ugnį ir vandenį, ištvėręs karus, badus ir kitas negandas, išgyvenęs pakylėjimus ir nuosmukius, pretendavo tapti vieninteliu neparduodamu bičiuliu. O šiandien apie jo kainą šiuolaikinio žmogaus tikrovėje ir sąmonėje  vis sudėtingiau mąstyti ir kalbėti.
  Jei religijos, kaip potencialaus žmogaus draugo suvokimas  šiandien yra tikrai neįprastas, tuomet verta prisiminti egzistuojantį posakį apie tai kaip seniai  Ieva prijaukino šunį. Nėra prasmės ginčytis su visiems įprastais posakiais, tokiais kaip „Šuo- geriausias žmogaus draugas“, tačiau šalia derėtų tęsti - „Tik žmonės perka geriausius draugus“. Įsivaizduodami, kad geras draugas tas, kurį gauname už didelę sumą ir kuris turi pažymėjimą apie savo kilmingumą, retai mąstome apie tai, kad stereotipinės „gero draugo“, kad ir gyvūno, savybės nėra (ar bent jau neturėtų) būti perkamos. Tokioje sistemoje sunkoka teigti, kad „draugystė neperkama ir neparduodama“, nebent nebijoma pasirodyti naiviu. Ir jei niekam nenuostabu, jog lengva ranka perkame ir parduodame „geriausiais draugais“ vadinamus keturkojus, tai šiandien nenustebčiau, jei internete galima nusipirkti draugą pašnekesiui, kelionei aplink pasaulį, vakarienei su teta ar net visam gyvenimui. Jau nekalbant apie prostituciją (kai teoriškai galima gauti net ir meilės surogatą).
Sunku įsivaizduoti, koks vienišas turi būti žmogus, kad parduotų save dėl to, kad galiausiai pats įsigytų draugą. Netruks praeiti dešimtmetis, ir žodžiai „jis žino savo vertę“ įgaus visai naują prasmę (tiesioginę)?
Savotiškai laukiu dienos, kada žinosiu tikslią sumą (greičiausiai jau eurų), už kurią būtų galima įsigyti mano draugiškumą, dėmesį, laisvalaikį. Įdomu, kokiai veislei būsiu priskirta ir ar sulauksiu dienos, kai draugystės prekystalis atsiras turguje. Ir tuo pačiu metu dar mėgaujuosi mintimi, kad šimtas draugų vis tiek geriau nei šimtas litų. Žvelgiant pro Ievos įdiegtos savybės prizmę, šimtas draugų bet kada paskolins po porą litų. Gryna matematika. O ką gali suteikti nupirkti bičiuliai? Gyvą priekaištą apie vienatvę, tuštumą. Apie jausmus, kurių pinigais išpirkti neįmanoma šiandien, nebus įmanoma ir rytoj.