Išbirsiu sėklomis po ąžuolu žiliu,
Pasėsiu tuščią viltį,
Tylėjimo verpete verkdami pasieksim naują tiltą,
Nebylios tezės rimtyje,
Pajuoksiu tavo širdį,
Mažai to laiko... Jo mažai,
Kam laukt, jei galime pamiršti?
Palikim svajones toli,
Po ąžuolu, ar beržu,
Tegul tik motina gamta jas saugo arba laužo.
Nu va. Turi išankstinę nuomonę apie kritikus. Beje, o kokios buvo tos pačios pradžios? Homeras ar japonų haiku klasikai (abu panašesni į šiuol. avangardus, nei į tavąjį eiliuką). an atrodo, tik paviršutiniškas žvilgsnis gali leist pamatyt senojoje poezijoje "jausmų ir išgyvenimų išreiškimą" taip, kaip tu jį veikiausiai įsivaizduoji - primityvokai, naiviai. Koncentruotos minties poezija, žinoma, sunkiau įkandama. kartais reikia antrą kartą perskaityt. O ražiena viską puikiausiai pasakė. Ir mintį ji pagavo; tik nepamanė, jos tos tavo minties eilėraščiui užtenka.
Mieloji sese ražiena, mintis čia yra, labai gaila, kad jos nesupranti, bet tai nereiškia, kad ir kiti nesupranta. Be to eilės iš pat pradžių buvo jausmų ir išgyvenimų išreiškimas menu, iš viso, kai rašoma tomis koncentruotomis, kaip tu sakai, mintimis eilėraščiai gaunasi sausi ir beprasmiai, ieškoma minties ten, kur jos ir nėra, nepriimk asmeniškai ir neįsižeisk, bet skaudu, kai eilės virsta farsu, nors ir su mintim
Mielieji komentatoriai, eilėraščiai neskirti tam, kad autorius išlietų savo liūdesį ir kamuotų skaitytoją tokiom šavalkom kaip motina ganta, tuščia viltis, tylėjimo verpetas ar kliedėtų nebyliomis tezėmis.
Naujomo reikėtų, koncentruotos minties.