Epizodai (1)

- Apsidairyk.
Kur? Kas? Man?
Nesupratau, ir vėl tyliai nuleidau galvą ant penketo nupeštų ančių pagalvės. Įdomu, ar šiąnakt sugebėsiu išlysti laukan pažvelgt į dang...
- Ei, tu, apsidairyk!
Įkyruolis. Matyt, tai sakyta man.
- Gal ji jau negyva, ko tu ją krutini, - kažkas kumšteli i šoną.
Iš ties ar gyva? Kilsteli mintis smegenų vingiuose. Ir automatiškai prasiveria lūpos:
- Negyva.
Bet tuo metu pora lašiukų jau kapsi man ant veido.
- O tu ar apsidairei? – pakeliu akis viršun. – Matei? – ir ant manęs pliūpsteli visa stiklinė...



Praveriu duris, numetusi viską tarpdurį ir vos alsuojančiu balsu tariu:
- Girdėjai? – prilekiu arčiau- ar girdėjai?
Tėvo vešlus antakiai tik dar labiau susiraukia, bet nuo metų senumo darbo skelbimų nebesugeba atplėšti akių.
-Pietūs šaldytuve, jei nori dar cibulynės verandoj pasiimk, - versdamas kitą lapą subumba.
-Ar girdėjai? – vis neatšlyju.
Jis kilsteli mano smakrą ir pabučiuoja kaktą.
- Išvažiuoju. Valerijonas antroj lentynėlėj prie sienos, o aš – miške. – įsideda pora degtukų kišenėn, ir į seną sermėgos kišenę įsibruka laikraštį. – išgirsiu.



Krentu ant kelių. Viskas šiandienos repeticija baigėsi, -vienatvėj. Sėdu prie smarkiai apkrauto rašomojo stalo bei poros numestų žalių lapukų su žodžiais.
Pastebėjom, bet nei tu, nei aš neatsisukom.
- Juokiesi? – plėšydama lapuką su romantikų skleidžiamom idėjom iškošiu pro dantis.
ir tu - Matei, bet... neapsidairei. Neklausei.
- O tu, nenusišypsojai – keldamas koją, lyg girdėdamas mano mintis, ant vielos raizginių sušnibždi ir numeti popieriaus lapuku apvyniotą žydrą batraištį. – Tyliu. Dangaus. Ir Žinai, durys liks tik praviros ir be kikenimo, tik žingsnis.
-M? Žinoma, kad taip. Žinojau. Aš juk žinodama lankstau gervę, ir tik kartais užmerkiu akis...