Labai per sniegą į taksi. Garuose duše sušalo, vanduo taip patiko, vos nepasmaugė, želė kala visais prieskoniais skaniau už reklamą. Snukį skuto, beje su daugkartiniu, vanduo į kriauklę prirenkamas, paskui vamzdžiais žemyn, naujas butas gi.
Į taksi. Eina eina. Į darbą, gal ponas?
Buvo toks nutikimas, keli kolegos pasakojo. Vienas kai ėjo didelio darbe, pasiėmė laikraštį. Taip ir rado ant plytelių jį – o štai paties pono skaitovo ne. Sako gal įtraukė. Kas įdomu – rusy nieko nėr, ir kituose aukštuose nerado. Vamzdžiai nauji, labai skanus toks plastiko raizgalas. Tai dabar čia mįslė. Minu minu mįslę, agentai rinkosi kraipyt galvų. Na kelias dienas kraipė, paskui sumažėjo tas judesys, nebestebina niekas jau gyvulių.
Išardė kelis unitazus, nėr to vargšo nors tu ką. Beje o ką tu? Nematei kaip įtraukia? Sėdėk dirbk.
Tai sėdim, pirščiukais kalbamės per visokius pokalbinukus elektrinius. Taisyklingai, ne?
Paskui sakė ranką rado po gatve, mazge. Su žymėm pjovimo, labai čia geras. Visi tuoj pat pasigavo liniją – pakalbam per pietus ir lifte dar. Trileris sakykim. Keistai dabar atsimena tą poną skaitovą – manė ramus pilkas varžtelis, pasirodo ne – šitoks pjovėjas talentingas pabėgėlis. Ir kraują nuvalė, ir laikraštį netgi sulankstė. Labai rūpinosi tvarka ir prestižu, gerbiam. Bandysim susitikt gal su tuo kas liko. Sulysęs turėtų būt. Pašnekėsim apie tunelius, kaip ten ar tamsu. Dabar dar: išsivystė toks refleksas – paimi laikraštį ir eini didelio. Mažu kas paguos, sulaikys. Linksmiau.