Kartais, labai retai...

Kartais, labai retai, taip retai, kaip žvaigždės krenta iš dangaus, reikia išvemti savo sielą. Arba pasielgti priešingai, kuom nors nustumti ją gilyn. Svetima siela, mintimi, svaiguliu. Kiek taip galima tempti? Ne ilgai, kokių dvidešimt metų. Tada ateina laikas apsivalyti. Lengva pajusti pirmuosius požymius. Iš pradžių pradeda pilti karštis, krėsti šaltis-visa tai vyksta vienu metu. Pradedi gerti X‘ą, bet matai, ne, jauti, kad jis nepadeda. Naktimis sapnuoji tokius sapnus, kad nebeskiri ar tai vis dar sapnas, ar tai vyksta iš tiesų, o gal pats sapnas apsivertė aukštyn kojomis? Nenori pabusti... kol viskas tęsiasi, žinai, kad esi saugus. Žinai kaip ir kas bus toliau, bet kai prasideda tapsmas, nebegali rinktis. Iš pradžių pajunti lengvą pykinimą, jauti, kaip mažas gumuliukas pradeda slinkti tavo žarnomis nuo pilvo apačios vis didėdamas. Manai, nieko ypatinga, bet akimirką kyla mintis, kad tik jis neužkimštų apendicito, tada reikėtų operuotis. Ši mintis visada lydi pasikeitimus-mintis apie apendicitą, kirmelinė ataugą. Juokinga, ane? Aš, tartum didelis obuolys, turiu mane graužiančią kirmelę, bet tai tik pradžia. Pradedi jausti, kad tas daiktas tavo pilve tvinksi. Ne tuo ritmu, kaip ir tavo širdis, kažkokiu kitokiu. Džiugiu. Žinančiu, kad tuoj išsilaisvins. Tai pradeda judėti nebe žarnomis. Pradeda graužtis kiaurai. Lengvutis pykinimas virsta bemaž agonija, žinoma, ne viskas iš karto. Tarp šių dviejų įvykių tu mėgini išsikviesti gydytoją, prisišaukti pagalba ir t. t. . Bet visi, kuriems taip nutinka, galiausiai supranta, kad koks nors daktariūkštis kaži ar jiems galėtų padėti. Ir man taip buvo. Aš galiausiai padėjau telefono ragelį ir pamaniau, kad vienintelis naudingas dalykas, kurį jis galėtų  nuveikti būtų apendicito išpjovimas. Susinervinau-juk tada prarasčiau GB suteiktą teisę vadintis Obuoliu Su Kirminu, kadangi man šis procesas buvo nutikęs keletą kartų iš eilės, tad Sinodas nusprendė, kad aš esu ypatingas ir turiu teisę į tam tikras privilegijas. Žinoma, apendicito man jie nepjovė. Tiesiog būtų per daug darbo pakeisti mano vardą į Obuolį Be Kirmino, be to tai prieštarautų ir naujausioms kalbos taisyklėms, pagal kurias kiekviena ilgoji balsė žodyje privalo kelti lojaliems piliečiams šleikštulį. Pagal ypatingą GB praogramą, šis projektas dabar vykdomas. Mūsų įstaigoje yra tokia mašina. Mes ją vadiname Purtuokliu. Dažniausiai procedūra vyksta visai paprastai. Ateina du stambūs vyrukai. Vienas pgal sąrašą išsirenka potencialų Ilgųjų Balsių Šleikštulio Sindromo (oficialiai, pagal naująsiąs kalbos taisykles reikia trumpinti iki IBŠS) nekamuojamą darbuotoją ir nusiveda jį į tokią patalpą. Kokią tiksliai, nežinau, tiesiog, kaip į ją patenki, niekada neprisimeni, prisimeni, kaip iš jos tave išneša. O Purtuokliu praminėme toje patalpoje esančią mašiną todėl, kad dažnai po šios procedūros darbuotojai trūkčioja. Aš irgi kartą trūkčiojau. Beje, pamiršau paminėti, kad mes iš tiesų nežinome ar ten yra kokia nors mašina, tiesiog tai vienintelis logiškas paaiškinimas, nes Didžiojo Brolio globojamoje bendruomenėje  neįmanoma, kad koks nors Žmogus keltų nemalonių pojūčių kitam žmogui, ar įsakytų juos kelti. Tad nusprendėme, kad kalta mašina. Oi, atleiskite, aš nukrypau nuo pagrindinės temos... taigi, kaip pykinimas pavirsta visa apimančia agonija ir pradedi justi kad daiktas, prieš kelias akimirkas buvęs vos gumuliuku, pradeda didėti ir lipti gerkle aukštyn, jau manai pagaliau jo nusikratysi. Bet tai toli gražu ne taip paprasta. Šiam neiprastam jausmui pašalinti yra skirta ši įstaiga. Į ją, visus kamuojamus tam tikrų sindromų, perkelia dirbti atitinkamos ankstesnės darbovietės, esą mes keliame grėsmę sveikiems piliečiams atkristi nuo GB programos, esą mes neatitinkame sveikos nuomonės standarto. Žinoma, aš, nenorėdamas pakenkti GB užmojams, sutikau savo noru dirbti čia. Šioje mano darbovietėje ypatingai rūpinamasi visų mūsų sveikata. Malonūs ponai baltais chalatais kiekvieną vaišina ypatingais saldainiais. Ankščiau mane stebino, kad mus vaišina skirtingų spalvų saldainiais, tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad gali būti tiek daug skirtingų spalvų. Kai pasiteiravau apie tai Malonaus Vyriškio Baltu Chalatu (toliau pagal šiuolaikines taisykles MVBC), jis man paaiškino, kad būtent šios spalvos šis saldainis man yra skaniausias. Iš pradžių aš nustebau, kaip jis gali tai žinoti, jei aš anksčiau neragavau kitokios spalvos saldainių. MVBC nustebęs pažvelgė į mane ir pasiteiravo, nejaugi aš manąs, kad GB gali klysti? Aš truputį susigėdau ir tučtuojau paneigiau šia galimybę. Bet vėliau susimąsčiau. Prie manęs priėjo du MVBC ir pasakė kad laikas atlikti procedūrą. Aš nustebau ir pasakiau, kad esą daktaras manęs neįspėjęs apie jokią procedūrą, tad niekur aš neketinu eiti. Žinoma, fiziškai priešintis neturėjau teisės, o jie neturėjo teisės manęs versti ką nors daryti, tad, manau, Jūs puikiai įsivaizduojate mano nuostabą, kai jie pačiupo mane už parankių ir pradėjo kažkur tempti. Savo noru aš nėjau tik dėl to, kad manęs neįspėjo daktaras. Žinoma, čia nėra jokios kalbos, apie kokią nors savivalę ar mano asmens teisių pažeidimą, greičiau aš nepaklusau teisėtam reikalavimui. Tad, šiuo metu nebegalėdamas pakeisti savo padėties, atsipalaidavau ir leidausi prievarta pristatomas į procedūrų kambarį (pastaba: šiuo atveju žodis “prievarta“ yra nederamas, kadangi, aš nesipriešianau nei žodžiu nei veiksmu, o tik stoiškai leidau atlikti tai, kas numatyta). Čia mane pasodino ant labai nepatogios kėdės, pasatatytos vidury didelio balto kambario, galinė jo siena buvo veidrodinė. Nors, tiesą sakant, ne visai tiksliai apibūdinau situaciją-ta siena buvo tarsi gyvsidabrio. Ji bangavo, sudarydavo ratilus, kurie atsispindėdavo nuo sienų ir kryžiavosi tarpusavy. Įdomiausia, kad mano atspindys likdavo neiškreiptas, o mane atvedusių MVBC - bangavo kaip ir veidrodis. Netrukus kambaryje su įstabiuoju veidrodžiu likau vienas. Pasijutau ypatingu. Šis pojūtis man buvo nemalonus. Aš nemėgdavau jaustis ypatingu, tai man įskiepijo dar GB mokykloje. Buvo įrodyta, kad absoliuti statistinė nusikaltimų prieš GB dauguma yvyksta dėl ypatingumo pojučio, todėl 44-osios GB asamblėjos metu buvo nutarta paty ypatingumo pojūti priskirti prie kriminalinių nusikaltimų prieš GB (nusikaltimas buvo jaustis ypatingu, o ne buti juo pripažintu Sinodo). Kiekvienas pilietis, pasijutęs ypatingu, iškart turėjo prisistatyti visuomenės savisaugos valdyboms (toliau VSV). Šios veikdavo kiekviename name, ar įstaigoje. Deja, šios savo pareigos dabar įvykdyti negalėjau, kadangi šioje įstaigoje VSV nebuvo, kas, beje, man kelė nerimą ir nuostabą. Nusprendžiau, kad kai baigsis procedūra, būtinai privalau pasiūlyti bendruomenei tą valdybą įsteigti ir čia. Jūs čia galite pastebėti savanaudiškų paskatų, ir būsite visai teisūs. Prisipažinti pasijutus ypatingu yra mažesnis kriminalinis nusikaltimas nei vėliau degraduoti iki rimtesnio kriminaliniuo nusikaltimo, kuris vestų į neišvengiamą GB nusivylimą manuoju asmeniu. Taip aš mąsčiau sėdėdamas prieš veidrodį. Sulyg kiekviena mintimi mano atvaizdas veidrodyje vis labiau bluko, mano atspindžių pradėjo ristis virpulių ratilai. Tą akimirką įėjo du MVBC, kiti nei mane čia įvedę. Jie mane maloniai palydėjo į gydytojo kabinetą. Ten sėdėjo malonus vyriškis, tiesą sakant, jis man net sukėlė nuostabą.  Mano spėjimu daktaras galėjo sverti kokius du šimtus. Paprastai tokios asmenybės pagal GB kodeksą man būdavo šlykščios, tačiau jis atrodė labai malonus. Daktaras man tepasakė: “ jūs galite gižti į savo ankstesnę darbovietę. Jūs sveikas“. Aš apsidžiaugiau ir tuojau padėkojau.
Buvo keista pabusti naktį savo namuose. Atsikeliau, apsiaviau šlepetėmis ir išėjau į balkoną pakvėpuoti grynu oru. Vakaruose, juodame stoiškame danguje, nusagstytame žvaigždžių briliantais, pamačiau baltą ruožėlį, kuris iškart išnyko-krintančios žvaigždės pėdsaką.