Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dar kelios stotelės ir raudonas modernus autobusas sustos prie didelio, raudono, dviejų aukštų namo. Pirmame aukšte - bakalėjos parduotuvė, o antrame gyvena savininkai. Šalia stovi kita parduotuvė, iš tolo šviečia ant lango priklijuotu didelėmis raidėmis užašu „Dėvėti rūbai“, jas abi skiria siauras keliukas, įvažiavimas į vidinį kiemą.
Kai atsidarė autobuso durys, Jurga net nusiminė, kad jau atvažiavo ir laikas išlipti. Ji nekentė eiti į darbą per išeigines, antra vertus, namo juk irgi negalėjo eiti... Tikėjosi, kad per dieną viskas kaip nors išsispręs, pati suprasdama, kad tokios jos mintys atrodo mažų mažiausiai naivios.
Įėjus į parduotuvę, rado Agnę plaunančią grindis. Tiesa, juk vakar ji visai pamiršo, o gal tingėjo... Jei atvirai, ne tas galvoj buvo.
- Labas rytas... - Nedrąsiai pasisveikino Jurga, tikėdamasi būti aprėkta dėl neišplautų grindų arba bent jau pastabos, bet Agnė tik atsisuko ir nusišypsojo, tarsi jos būtų geriausios draugės.
- Sveikutė, gerai, kad atėjai. Įsivaizduoji, Daiva jau skambino, klausė, ar tu esi. Pasakiau, kad dar neatėjai, tai liepė tučtuojau jai paskambinti, kai tik pasirodysi. Ir dar sakė, kad sutvarkytum batų lentyną, išneštum iš prekybos visus šiltus žieminius, o ant lapo surašytum kiekį. - Agnė atrodė tokia savim patenkinta, lyg būtų pasigyrusi, jog išteka.
- Kam ant lapo rašyt tą kiekį, nesuprantu, taigi čia net dešimties porų nebus! - Nustebusi paklausė Jurga.
- Nežinau.. - Truktelėjo pečiais bendradarbė. - Ji taip liepė.
Jau kad prisigalvos nesąmonių, pamanė Jurga. Neskubėdama pradėjo rūšiuoti batus, tuo tarpu Agnė, išsitraukusi iš kišenės mobiliuką, ėmė skambinti. Nuėjo net į tarnybinę patalpą, lyg bernui skambina, mintyse nusijuokė Jurga. „... Taip, jau atėjo... gerai... Būtinai.. taip, žinoma... padarysiu.. iki... „ - vis atplaukdavo padriki Agnės žodžiai. Ji kalbėjo tokiu padlaižiaujančiu balsu, tarsi nuo to priklausytų jos gyvybė. Jurga neišgirdo, kaip Agnė vėl grįžo į parduotuvę.
- Dar nebaigei? - Papriekaištavo, bet taip netikėtai, kad Jurga net krūptelėjo.
- Negąsdink! Tuoj baigsiu, o kas yra? - Nepatenkinta atsiliepė Jurga.
- Daiva atvažiuos už pusvalandžio. Norėčiau, kad per tą laiką darbas būtų atliktas. - Agnė turbūt pasijuto už ją viršesne, o gal iš Daivos išmoko. Tuoj aš tave nugesinsiu, pyktelėjo Jurga.
- Ko čia aiškini, kas tu man, viršininkė? - Gal kiek per grubiai paklausė ji. Agnė pasimetusi klaptelėjo akim, tikrai nesitikėjo tokio atsakymo. - Atvažiuos, tai atvažiuos, ko čia nervintis?
- Bb.. bet ji pyks, kad nesutvarkyta! Sakys ką veikėt tiek laiko...
- Nemikčiok, juk ant manęs rėks, o ne ant tavęs! - Jurgai net juokinga pasirodė. Agnė jos bijo... Siaube, kaip galima bijoti tokios kaip ji! Na, taip, Daiva mėgsta ir užrėkti, ir nervus sugadina dažnai, ir šiaip ji gana sunkus žmogus, galbūt dėlto vis dar neištekėjusi, nors jai jau trisdešimt ketveri. Bet, kad dėl to reikia jos bijoti, Jurgai tiesiog galvoje netilpo. Tiesiai šviesiai ir paklausė:
- Tu jos bijai?
Tyla..
- Bijai? Agne, pasakyk, ar bijai, ar prarijai liežuvį? - Jurga šiek tiek pakėlė balsą.
- Nebijau...
- Nemeluok man, Agne. Puikiai matau, kad bijai. O neturėtum. Daiva greit užlips tau ant galvos, jei visuomet jai nusileisi net ir nesijausdama kalta. Eik, padarysi kavos, aš pastovėsiu prie kasos.
Tarsi kažką nujausdama Jurga taip pasakė. Instinktyviai jautė, kad turi šią  minutę likti viena. Aptarnavo keletą žmonių, durys varstėsi be paliovos ir štai, jos vėl atsidarė ir įėjo... Viltaras! Jurga net pasimetė. Akimirką nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Plikai skusta galva, apsmukę treningai, murzini kedai, nors visai neseniai pirkti. Bet šiaip Viltaras Jurgai buvo gražus vaikinas. Žema kakta, gilios pilkos akys, tiesi nosis, siauros lūpos. Ir aukštas, Jurga jam vos iki peties. Bet jo išvaizda neretai žmonėms sukeldavo nekokias mintis, jį pamatę, galvoja, jog jis banditas arba pabėgęs iš kalėjimo, nors taip toli gražu nėra.
- Tai kur naktį buvai? Kur basteisi? - Viltaras priėjo prie Jurgos arti arti ir, palenkęs galvą, žiūrėjo tiesiai jai į akis.
- Pas draugę...  - Pasimetusi ir apstulbus Jurga vos pralemeno žodį. Ji ėmė bijoti, kad Viltaras nepradėtų šaukti arba daryti nesąmonių. Užuodė, kad girtas, nors dar nebuvo nė dešimtos...
- Pas draugę!.. Nejuokink manęs, gerai? Su kokiu gaidžiu buvai? - Viltaras, didžiausiai Jurgos baimei, pakėlė balsą.
- Ša, nerėk, prašau, aš tau namie viską paaiškinsiu... - Maldaujamai sukuždėjo ji, bet vaikinas nė nemanė nutilti.
- Dar čia mane tildysi! Norėsiu ir rėksiu, neuždrausi! Su lopais trankosi naktim, nežinia ką veikia, o man „nerėk“ ...
- Aš buvau pas Ramunę, jei netiki, nueik ir paklausk jos.
- Susitarėt su ja, kad taip pasakytų, žinau! Tu meluoji man, kaip visada.. Paskutinį kartą klausiu, pas kokį gaidį buvai!! Atsakyk arba pasigailėsi!
- Einam į lauką, Viltarai, ten pakalbėsim... - Jurga pastebėjo, kad kai kurie pirkėjai smalsiai, bet kartu su baime stebi jų konfliktą. Jai ūmai pasidarė karšta, o jeigu dar taip Daiva atvažiuotų, visai šakės būtų.
- Niekur aš neisiu! O tu esi paleistuvė, štai kas tu esi! - Staiga jis atsisuko į pirkėjus ir prabilo:
- Žmonės, žinokit jūs čia ne tik drabužių galit nusipirkt, jūs galit ir šitą pardavėją! Kaip tik norit! - Jis laukė žmonių reakcijos, bet visi tylėjo ir net nežiūrėjo į jo pusę, tik vienas senyvo amžiaus vyriškis išeidamas žvilgtelėjo į Viltarą ir negarsiai ištarė:
- Patylėtum, vaikine...
Jurga galvojo, kad numirs iš gėdos, tuo labiau, kad tas vyriškis gan dažnai čia ateina. Staiga ją apėmė toks pyktis, net nejausdama skėlė Viltarui antausį. Tas irgi sureagavo. Čiupo ją už rankos, skaudžiai užlaužė ir sušvokštė:
- Giniesi?
- Eik iš čia, kad daugiau nematyčiau! Ir paleisk mane! Aš ne tavo nuosavybė, kad tampytum mane! - Jurga bandė išsivaduoti, bet stipri Viltaro ranka buvo lyg geležinė.
Išgirdusi triukšmą, atlėkė Agnė. Pamačiusi, kas vyksta, pasimetė ir sustojo kaip įbesta. Tai bailė!
- Agne, kviesk policiją. Pasakyk, kad įsibrovė neblaivus ir daro nesąmones. - Kiek galėdama ramiau Jurga paprašė Agnės, bet tuo metu Viltaras paleido jos ranką. Pažiūrėjo skersom į Agnę ir pagrasino:
- Tik iškviesk, pamatysi kas tau bus. Eik, pasislėpk geriau, lįsk į savo būdą!
Bet Agnė stovėjo ir žiūrėjo į Viltarą tarsi užburta.
- Neaiškiai pasakiau? - Viltaras ėmė artėti prie jos.
Jurga šoko priešais jį ir pradėjo stumti atgal.
- Eik iš čia, darai man gėdą, kaip tu nesupranti? Nenormalus kažkoks! Čiuožk ir kad nematyčiau!
- Neaiškink. - Viltaras bandė pastumti Jurgą, ji skėlė jam dar vieną antausį. Pirmą kartą gyvenime ji pakėlė prieš jį ranką, bet kas būtų, jei ir jis trinktelėtų jai?
- Kas čia darosi, pjaunatės ar ką? - Pasigirdo šaižus balsas. Visi trys atsisuko į tą pusę. Jurga sustingo: tarpduryje stovėjo Daiva..
- Tai man paaiškins kas nors, kas čia vyksta? Jurga, tavo balsas net lauke girdisi, patikėk manim! - Daiva priėjo prie jos ir įdėmiai pasižiūrėjo. Tada jos akys nukrypo į Viltarą.
- O tu kas toks?
Viltaras žiūrėjo į ją netardamas nė žodžio, paskui tarė:
- Nesuk, pupa, galvos dėl manęs. Tik savo pardavėją, šitą, prižiūrėk, kad nepabėgtų!!
Ir atsisukęs į Jurgą, sušvogždė:
- Ateisiu vakare. Neduok dieve, nerasiu tavęs čia! - Apsisuko ir išėjo.
Kelias sekundes buvo tylu. Pirma atsitokėjo Daiva.
- Jurga, tai gal teiksies man paaiškinti, ką reiškia visas šitas cirkas? Žmonės užeit bijo, nuo durų man sako, kad čia kažkoks teroristas įsibrovęs! Supranti? Žmonės užeiti bijo! - Išrėkė.
- Joks jis ne teroristas. - Atsakė Jurga nuleidus akis. - Čia... mano draugas. - Norėjo pasakyt vaikinas, bet nesiryžo.
- Nieko sau draugas! Ateina, grasina, o išvaizda kaip kalinio. Dažniau su tokiais susidėk, tai vieną dieną namo nebepareisi - pripjaus už kampo! - Lyg pasišaipė, lyg rimtai pasakė Daiva.
Jurga nieko neatsakius, apsisuko ir nuėjo į tarnybinę patalpą. Rado ant stalo padėtą jau ataušusios kavos puodelį. Prisėdo ant kėdės ir net pati nepajuto, kaip apsiverkė. Girdėjo, kaip Daiva kalba su Agne. Padriki žodžiai retsykiais pasiekdavo Jurgos ausis. „Bet ir įžūlus bernas, drįsta taip kalbėti su manim!„ - tai Daivos žodžiai. „Kaip su tokiu galima draugauti, neįsivaizduoju.. „ - vėl Daiva. „ Tikrai, siaubas, aš tai net išsigandau jo... „ - tai Agnė. „ Ko čia išsigąst? Ką jis padarys?" - Daiva pašaipiai paklausė Agnės. O toji suskubo atsakyt: „ Dar trenks į veidą arba ranką užlauš taip, kaip Jurgai užlaužė.. „ Eik jau, eik.. „ - Daiva nusijuokė. „ Palauk, tai jis Jurgai ranką buvo užlaužęs? „Taip, stipriai kad užlaužė, Jurga pajudėt negalėjo“.. „Ir ką ji darė“ „Nieko, liepė paleist ją“... Toks beprasmiškas pokalbis galėjo tęstis iki begalybės, bet Jurga neištvėrė. Šoko nuo kėdės, įlėkė į parduotuvę ir garsiai pasakė:
- Gal jau gana? Ar aš dar ilgai turėsiu klausytis, kaip mane apkalbinėjate?
- Raminkis ir nestauk, gerai? Pati kelia karnavalus su visokiais neaiškiais, dar man drįsta kažką aiškinti. Gal dirbt nusibodo? - Daiva skvarbiai pažiūrėjo į Jurgą.
- Nori mane atleisti? - Paklausė Jurga.
- Už tokius fejerverkus tikrai galiu, nevaidink erelės, Jurga. Nesižiūri... - Vėl mėginimas parodyti vietą..
- Tai ir atleisk, jei aš tau tokia bloga! Susirask tokią, kuri padlaižiaus tau taip, kaip Agnė! Nors abejoju, ar yra daugiau tokių žmonių! Galvoji, aš norėjau, kad taip atsitiktų? Viskas įvyko prieš mano valią aš bandžiau jį išvaryti! - Jurga vos vėl neapsiverkė, bet Daivos tai nė kiek nesujaudino. Ji patylėjo, po to pasakė:
- Užtai neprasidėk su tokiais, kurie tau taip daro! Ir ramiai gyvensi. O dabar prie darbo. Ir taip jau daug sugaišom. -  Daiva akivaizdžiai pasimetė dėl tokių tiesmukų pavaldinės žodžių, bet to stengėsi neparodyti.
- Važiuosiu atvežti naujų prekių siuntos, viena važiuoja su manim, padės man, o kita lieka parduotuvėje. Tai kuri važiuojat? - Paklausė po kiek laiko.
- Man vis tiek.. - Atsiliepė Jurga. - Važiuok tu, Agne.
Ji matė, kaip Agnė apsidžiaugė, bet Daivos veide nekrustelėjo nei vienas raumuo. Ji tik tepasakė:
- Agnė, tai Agnė.. Važiuojam.

Jurga tyčia nevažiavo. Kelis kartus buvo, todėl puikiai žino, kodėl Daiva ima kurią nors iš jų. Kai reikia perrūšiuot drabužius ten, sandėliuose, tai Daiva tik pirštu baksnoja krauk tą, krauk aną, o paskui visus maišus iki mašinos nutempk. Pasijauti kaip pagalbinė darbininkė arba krovėja, ne daugiau. O Agnė nevažiavo dar nei karto, tai va, bus proga viską pamatyti savo akimis ir pajausti savo kailiu.
Jos grįžo po geros valandos. Atvežė tris didelius maišus drabužių ir batų.
- Dabar Jurga tegul man padeda viską iškrauti, o Agnė eina pastovėti prie kasos. - Paliepė Daiva.
Jurga apsidžiaugė. Ką jau ką, bet ji mėgo pasikuisti po naują siuntą. Dažnai rasdavo gražių ir jai tinkančių drabužių su garsių firmų etiketėmis. Ji žinojo, kad ir Daiva dažnai taip daro.
Jos dirbo beveik nekalbėdamos. Jurga nusiramino, širdies nebespaudė graudulys dėl liūdno gyvenimo. Reikėtų kur nors išvažiuoti, mąstė ji. Atsigaučiau, nepersekiotų Viltaras... Ji žinojo, kad jis taip lengvai jos nepaleis. Bet reikia ką nors sugalvoti...
Ji taip mąstė ir važiuodama namo. Viltaras neatvažiavo po darbo, kaip buvo „žadėjęs“. Ir gerai.
Namie nieko nerado. Greitai susikrovė daiktus į sportinį krepšį. Norėjo jam palikti raštelį, bet pagalvojo, jog bus geriau, jeigu paskambins. Jau stovėdama prie laiptinės ji paskambino Viltarui.
- Alio..
- Labas, Viltarai..
- Labas, nu kas atsitiko?
- Daug atsitiko. Aš išeinu.
- Kur?
- Kitur gyventi. Nebemyliu tavęs ir nenoriu būt kartu. Šiandien galutinai tuo įsitikinau. Neieškok manęs. Aš atleidžiu tau. Už viską.
- Nesvaik, mums reikia pašnekėti ir viską išsiaiškinti! Tu negali taip paprastai išeiti.
- Nėra apie ką daugiau šnekėti. Mes niekada nerasime bendros kalbos.
- Tai tie ketveri kartu praleisti metai tau nieko nereiškia?
- Būtent dėl to aš ir išeinu. Nenoriu, kad gražius prisiminimus temdytų dabarties šešėliai.

Viltaras dar norėjo kažką sakyti, bet Jurga išjungė telefoną. Išėmusi SIM kortelę, perlaužė ją per pusę ir numetė ant žemės.
Ji eis pas Ramunę. Ji tikrai priims ir dar apsidžiaugs. Tik pačiai Jurgai buvo šiek tiek keista dėl tokio staigaus savo elgesio. Matyt, taip reikia. Ji nejautė pykčio Viltarui. Ji seniai atleido jam.. Už viską.
2006-02-27 12:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-03 01:32
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
ai nu nepatinka man kaip parašyta. dėl to kas parašyta tai nėra ko nė burnos aušinti: normaliai. bet kažkoks neealus nuobodulys apima skaitant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-01 19:53
_I_
_I_
Nusivažiavo visai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-28 23:03
perladantis
PAsakysiu taip ubagai ir kirminai, kuriantieji kuria o rekiantieji trina, kritika panasi i politika , juokities is saves ir paminkite savo liezuvi po bato liezuviu gal tada kas nors ir bus  ,(apie kritikus)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-28 17:48
pieva yra Jeržio
O jei nebūtų nei Agnės, nei Daivos, o jei tas dėvėtų rūbų rojus būtų literatūriškiau apkaltas, o jei svarbiau būtų ne apie ką, bet kaip?..
Juk todėl visi ir sako, kad poezijoje lietuvių rašeivos "stipresni" nei prozoje.. "Prozininkų" kalba tokia netašyta, tokia iš sandėlių, uostų, patilčių atėjusi..
Pievugele juoktųsi, nei nebūtų taip graudu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-28 16:59
ir kiti
sunku skaityt. dialogai nuobodoki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-27 21:07
noid
Moterų laimė slypi dėvėtuose rūbuose...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-27 20:43
Si bilė Sibire
Tikrovė. Einama prekė.
Rašyk knygą, bus perkama.
Žmonėms to reikia - tikro gyvenimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-27 19:20
Vai
Vai
Na ką...toks 98% realistinis kūrinėlis, kuriame pasigedau originalių įvaizdžių ir apskritai... - autentiškumo...( tačiau tai jau būtų subjektyvu) Na bent jau skaityti buvo lengva...per lengva...

P.S.
O ta gyvatė SIM kortelė tikrai sunkiai lūžta...( o gal tik aš čia slabnas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-27 17:37
Little_Cora
Taigi visai nesunku perlaužti tą kortelę...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-27 17:17
Tomas Marcinkevičius
A.P.: Gal dar kas nors moka perlaužti SIM kortelę per pusę?..

Jurga, Agnė, Daiva. Kasdieniška ir lietuviška. Tekstas, prie kurio dirbta, tačiau neįdėta "rankos". Nėra dvasios, nors tu ką.

Ir dialoguose nebūtina tiek įtarpų. Dinamiškumui trukdo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą