Čia viskas kiek kitaip, nei anapus, pasaulyje.
Miestas, vaike, nebe tas. Auštant amžių rytui paukštis
Medyje tarsi numirėlė blyškiuos. Užmigusios kregždės,
Lede sušalę skambinę varpai.
Ties fontanu balsų balsai, težinančių tik tiek,
Jog dera nusirengti ir lyg pasaulio pradžios dieną
Žingsniuoti į išnykusiųjų miestą, be tako, be ugnies.
Ten viskas kiek kitaip, nei anapus, pasaulyje.
Ten užsimiršta tenykštė rūbų spalva.
Lieka tik menkutis lašas džiaugsmo.
Tenai žmonės vilki blankiu dangaus rūbu.
Kepures puošia nuvytusios juodos tulpės.
Ten yra pavėsis ir siaura pavasario brydė,
Pilna krioklių jėgos ir aido, šnabždėjimų
Apie poliarinę naktį, negyvą šcherų jūrą
Ir miestą and iš ugnies. Nuėję rasime
Aukštą ir tvirtą mūro sieną, sklidiną šviesos
Senovinio alsavimo. Ir spuoguota
Reta žolė liūliuos pilnavidurį žiedą
Virš šlamančio ūpokšnio.
Ak, eilės, linkusios pretenduoti į nuolankios imitacijos misteriją, jos ir neketina originalumu remtis lyg prielaida. Tiesiog prieštarauja ir reikalauja atvirkštinio varianto, tokio saviško, kad paaiškinimas nusuka kiton kryptin. Paimkime, kad ir rūbų demonstravimą be podiumo. P. Milašius pažada aprengti einančiuosius, kaip ir priimta nuo amžių, o čia jau ne apie drabužius kalba, tai sielos skaistumas paliečiamas, imu ir atsikratau savo lopiniuota skranda, taigi. Ir taip toliau, jau nevardinsiu, kam to reikia. Vai, gražūs sąskambiai, palyginimai, kuria nuotaiką, lyg žinotų kaip ten yra. :) Bet aš tikiu.:)
Dėl lašelio džiaugsmo, kuris kelia klausimų Tewui, tai juk P. Milašius tikrai nieko nei iš tolo nemini, yra ir žiburiai (bet ne laimės), ir bežadžiai upeliai, o lašelis laimės tiktų gal prie pietų stalo, bet ne tokioje inversijoje, nes šitas pasakymsa itin sudrungnina ir įtreškia citrinos sučių į šiaip saldymedžiais kvepaintį Anapusinį pasaulį.
:)) Na, o aš db pagalvojau apie idealistinį aiškinimą:)) Kuris, tarkim, paaiškina, du panašiu matu skirtingose pasaulio šalyse padarytus atradimus, baltų ir afrikiečių mitologijos panašumus ir pan:))
Gerai, užteks žaist. Iš mokyklos visi turėtų žinot A.Mackaus eilėraštį "Ir mirtis nebus nugalėta". Ir prisimint, kad tas eilėraštis yra inversija garsaus Dylano Tomo eilėraščio "Ir nebus mirties karalijos" (And death shall have no dominion). Inversija reiškia, kad tuose eilėraščiuose viskas atvirkščiai - įvaizdis po įvaizdžio.
Šitas Linukos eilėraštis irgi yra inversija. Oskaro Milašiaus (kuris, jeigu ką, gimė šiandien prieš 131 metus, ir aš ta proga tūsinuosi) eilėraščio "Lapkričio simfonija". Aš jį dabar tiesiog papost'insiu. Originalas eiliuotas, vertimas Valdo Petrausko. Aš paraudoninau visus savo surastus momentus, kuriuos Linuka išverčia į priešingą pusę.
Žo.
LAPKRIČIO SIMFONIJA
Tai bus visai taip pat, kaip ir šiame gyvenime. Tas pats kambarys.
- Taip, mano vaike, tas pats. Ankstų rytą laikų paukštis lapijoj,
Blyškioj kaip mirtis: tuomet tarnaitės keliasi,
Ir girdėti tuščias ledinis kibirų tarškesys
Prie šulinio. O siaubinga, jaunyste! Tuščia širdie!
Tai bus visai taip pat, kaip ir šiame gyvenime. Bus
Vargšų balsai, senų priemiesčių žiemos balsai,
Stiklius su savo permaininga dainele,
Sulinkusi senelė su nešvariu kyku,
Šūkaujanti žuvų vardus, žmogus su mėlyna prijuoste,
Spjaudantis į delną, nutrintą neštuvų,
Ir rėkalojantis nežinia ką lyg paskutiniojo teismo angelas.
Tai bus visai taip pat, kaip ir šiame gyvenime. Tas pats stalas,
Biblija, Getė, rašalas ir jo laiko kvapas,
Popierius, balta moteris, skaitanti patylomis,
Plunksna, portretas. Mano vaike, mano vaike!
Tai bus visai taip pat, kaip ir šiame gyvenime! - Tas pats sodas,
Didelis, didelis, tankus, ūksmingas. Ir apie vidurdienį
Žmonės džiaugsis, kad susirinko šičia,
Žmonės, kurie niekada nebuvo pažįstami ir žino
Vienas apie kitą tik tiek: jog reikės apsirengti
Kaip kokiai šventei ir eiti į anapus iškeliaujančiųjų
Naktį vieniems, be meilės ir be žiburio.
Tai bus visai taip pat, kaip ir šiame gyvenime. Ta pati alėja:
Ir (vieną rudenio popietę) alėjos vingyje,
Ten, kur gražus kelias leidžiasi baikščiai kaip moteris,
Išėjusi pasiskinti gyduolių gėlių, - klausyk, mano vaike, -
Mes susitiksime čia kaip kadaise;
Ir tu jau pamiršai, kokios spalvos tuomet buvo tavo suknelė;
O aš turėjau labai mažai laimės akimirkų.
Tu vilkėsi blyškiai violetiniu rūbu, gražusis liūdesy!
Ir gėlės ant tavo skrybėlaitės bus liūdnos ir mažos,
Ir aš neįminsiu, kaip jos vadinasi: nes per visą gyvenimą
Žinojau tik vieną vienintelę liūdną gėlytę, neužmirštuolę,
Seną miegalę Slėpynių šalies daubose, gėlę našlaitę.
Taip, taip, beribe širdie! Kaip šiame gyvenime.
Ir ten bus tamsus takas, labai drėgnas
Nuo krioklių aido. Ir aš tau pasakosiu
Apie miestą virš vandens ir apie Rabiną iš Bacharacho,
Ir apie Florencijos Naktis. Ir bus tenai
Žema, griūvanti siena, kurioje snaudžia
Senų, senų lietų kvapas, ir šalta, riebi, raupsuota žolė
Kratys tenai savo tuščius žiedus
Į bežadį upelį.
Man šis - labai. Nulipdytas iš dvasios. Transcendentinis, labai patiko tas apvertimas, kai naratorius kalba iš kito lygmens, kuris nėra psaulis. Autoriaus proto ir logikos valia gražiai paslėpta po nuostabiomis transcendencijos detalėmis.