Gal priėjom prie šlaito
per anksti -
subintuotom alkūnėm
badydami orą
ieškojom tikrumo..
Nuokalnėj gyvena
Protingiausias Žmogus
-
taip sakydavo nuolat
begales metų besilankantys
čia, -
lipam sunkiai tylėdami,
plakamės širdimis
ir tikimės atleidimo
nusirenkam dulkes
ir naštą dienos
duris atidarę
nustembam
-
veidrodis stėro.