Perku

Mielas dienorašti,

Dabar sekmadienio vakaras.
Savaitgalį buvau kaime.
Valgiau neskanias salotas su ančiuviais, kotletų ir mandarinų (tik kelis), dar gėriau juodą arbatą su šampanu.
Po to vyno (tik raudono, aišku).
Dieną buvo šalta, o naktį truputį atšilo.
Gal net smarkiai.
Kai atsibudau vieną rytą - fabai skendėjo rūke.
Kitą rytą - vingio parke snigo. nesuprasi šiaip.

Ten buvo daug knygų.
Prieš tai buvo daug dūmų ir tvinksėjo, caksėjo ausyse kažkas.
Ten ir žmonių daug buvo, jie judėjo arba rėkė.
Kiti stovėjo prie baro.
Kažką darė.
Nesuprasi šiaip.

Aš tai jam parašiau žinutę.
Jis rašo, nekelk balso.
Pagalvojau, kad mintyse, matyt, jį pakėliau.
Tai nuleidau tą balsą mintyse biški.
Po to sėdėjau prie baro tokia laiminga kaip vaikas, nes radau laisvą kėdę.
Žiūriu, jis sėdi.
Mirktelėjau.
Nepastebėjo.
Pamojavau.
Matyt, giliai mintyse paskendęs buvo.
Iškėliau abi rankas ir Pamojavau.
Pasižiūrėjo.
Nusišypsojau taip, kaip TIK aš moku.
(Bet šįkart nuoširdžiai)
Jis irgi.
Atrodė nustebęs.
O man buvo neįdomu iš esmės.
Man patiko pliaukšti niekus su tuo iš kairės.
Nesuprasi šiaip.

Labai norėjau užtraukti mažą dūmelį.
Jis sako „ai gat tu gou“
Sakau „bay bay“
(“Sy yu“ nesakiau, nes neįdomu)
Paliko jis pilną pakelį.
Neskanių.
Ir ne man, aišku.
Gal šiaip žioplas.
Bet tai man patinka žiopliai!

Po to pamačiau ją už nugaros.
Mes taktiškai pasimaivydamos pasisveikinom.
Taip pat taktiškai mandagiai paplepėjom.
Ji sakė „nežinau, ar jis ateis“
Paklausiau „o jūs dar kartu gyvenat? „
Sakė „jo“
Ir nuėjo.
Vis vien neturėjom apie ką šnekėt, nemačiau jos nuo liepos 5.

Po to pamačiau kitą.
Tiesiai priešais save, kitoje baro pusėje.
Norėjau lipt per barą.
Bet teko apeiti.
Mes daug kalbėjom.
Tik nežinau, ar daug girdėjom.
Ji dizainerė.
Fainai gal.

Po to mes išėjom.
Užsimaniau eiti pėsčiom, buvo karšta.
Visą laiką kalbėjau ir juokiausi.
Po to sėdėjau ant turėklų ir nebenorėjau niekur eit.
Juk buvo karšta.
Privažiavo bemvas.
Jie visi trynukai buvo.
Tokie vienodi.
Sakė, nupirks man pavasarį.
Sakiau, noriu tikro.
Tai nuvažiavo.
Pagalvojau, gal būtų nupirkę.

Grįžus „namo“ dar ilgai norėjau kalbėti.
Ir juoktis norėjau.
Bet ryte, kai žiūrėjau į veidrodį, galėjau ir kalbėti ir juoktis.
Aš faina.
Ir buvau visai nei sutinus, nei susivėlus.
Tą rytą aš išvis buvau ideali.
Pusryčiam valgiau rožinį jogurtą.
Jis irgi buvo idealus tą rytą.

Po to mes gėrėm kavą.
Už manęs sėdėjo kiaulius su kedasais.
Jis irgi buvo fainas.
Kaip aš beveik.
O mano draugas sakė, kad pažįsta Eglę.
Mano draugo draugas su ja studijuoja.
O mano buvęs vyras su ja gyvena.
Tik jis gyvena Kaune, o ji - Vilniuje.
Jie, matyt, vienas kitą myli.
Aš irgi.

Autostradoj į griovį įvažiavo fūra.
Tokia raudona.
Labai susisukus kažkodėl.
Nesuprasi.
Bet nebuvo greitosios, tik policija.
Tai pagalvojau, kad ir kraujo nėra, matyt.
Mes važiavom.
Važiavom.
Aš labai norėjau tylėti.
Kažkaip faina buvo.
Tada supratau tada, kad šiandien beveik užgavėnės.
Norėjau grįžti prie to bemvo ir pasakyti trynukams, kad jie kiauri.
Tikėjosi mane apgauti.
Pati supratau, kad pavasaris ir pats ateina.
Kartais.
Nors nesuprasi šiaip.