Kova ne pergalės skoniu didinga.
Laimėsi tu dar ir ne vieną kartą.
To prakaito sūraus, to tavo karšto kraujo
Jau niekas nebnuplaus, o jis širdy tau verda.
Įkaitinta ugnis- trimitai skelbia kovą,
Čia vaikšto tik Mirtis, tik tuo krauju alsuoja.
Didinga pabaiga- vainikas galvą puošia
Pametęs gimt viltis, iškelt gyvybei puotą.
Kartom visi šnekės: tai būta šaunaus vyro!
Kol kraują žemė gers- tol ir Mirtis čia šoka.
Nukirsdinta galva pametus sveiką protą-
Draugus guldys kape, o pergalė vienoda.
Krauju ją užrašys, o ji apkars lyg vynas,
Katrą už draugą gers- Diena tamsa niūroka...
Aptemo net dangus, neaugs lauke net duona-
Vien kraujo troškulys varnam iškels čia puotą.
Ir datom užrašys paminklą jiem pastatę,
Vynu jų kančią plaus, o vyno ir neduota.
Užakęs troškulys ten ežeru rasoja
Ir džiūgauja Mirtis, ir kelia varnam puotą.