Pirmas lašas kraujo ant naujo kašmyrinio kilimo.

        Po trijų mėnesių ir keturių dienų Benas pasikvies (teisingiau aš jam įpiršiu) porą lankytojų.
        Jie atskris su daug lagaminų ir vienu  katinu. Tokiu šlykščiu beplaukiu pataikūnu. Jie - iš Rytų. Benas nebus  nusiteikęs bendrauti. Mandagiai paaiškins, kad labai užsiėmęs ir turi daug darbų. Dar paaiškins, kad kilimas naujas, kašmyrinis ir Prancūziškas (iš tiesų tai visai ne, tiesiog Benas buvo truputį snobas)
        Jiems viskas bus labai įdomu, stilinga ir ekstravagantiška. Katinui įdomu nebus. Kažkuris prisidegs cigarą. Kilimas bus pūkuotas ir baltas. Katinas pūkuotas nebuvo niekada, o baltas – tik vaikystėje. doo wap doo wap doo wap...
        Peleninė bus figos lapo formos, bet žarija vistiek nukris ant kilimo.
        Ot velnias, - pasakys rytietis, nes kilimas, pasirodo, bus visai ne kašmyrinis, o sintetinis. Išsilydys graži ovali skylė. Bet rytietis per daug nepergyvens. Tiesiog perstums oda aptrauktą pufą ten, kur reikia.
        Benas nekenčia, kai kas nors kiša nagus prie jo daiktų. Jis taip pat nekenčia, kai siuntinėju jam 'neaiškios kilmės turistus'. Nekalbėjom dvi dienas.
        Po aštuonių Benas gavo subtilų siuntinuką iš Rytų - sidabrinę monetą ir tūbelę moment'o.


p.s. kurių velnių jis pirks tą kilimą...




















2003 05 01 half-true story