***

gulėjau vidury kilimo išsiskėtojusi. apsnūdusi, bet bijodama nemigos klaidžiojau toj, rodos, dvylikos matmenų absurdo poezijoj ir jaučiaus kaip visą dieną prasiknaisiojusi plikom rankom po stiklo vatą. Danukas sėdėjo kažkur tolėliau, retkarčiais užsimiršdamas ir imdamas niūniuoti kokią vieną iš „mums daug reiškiančių“ dainų. sulig kiekviena nauja melodija šypteliu vienu žandu (dešiniu, atsuktu į jį). tik tam, kad jis nepasijustų kvailai.
-pavargai?
-ne.
Danukas visad iškraipė įvardį „mes“. mes. MES. mes (mesk, mesiu. nemesiu).
***
jei tą trečiadienį būčiau jį sutikusi, gal būtume dar šnekėję, gal būtume išgėrę arbatos arba padiskutavę apie tai, kas kiek lietuviškų litų išplovė šiandien. ir netgi taip, lyg tai mums rūpėtų. dievaži. kas būtų, jeigu būtų. gal būtume kalbėję apie merinosų avis.
***
„tu. tu tu TU tu tu. tū-tū. tu tu tu“ tuk tuk. eto ja, vaše serdca. ir ką tu man pasakysi, mieloji mano? ką tu? neatsibodo tujinti? neatsibodo žaisti, tuksenti, tūtuoti. tai, kas jau tampa pavasario pasveikinimo ritualu. kai snaigės dar krinta, o gerai įsižiūrėjusi gali pamatyti jų piktdžiugiškas akutes blizgant. pajusti jas aštriais nagučiais besikabinančias į žandus, nosį, kaktą. ir retkarčiais, už šaliko. ant svetimo kelių besirangant.
***
rudens metu Danukas žirgliodavo šalia manęs, o aš niekad nekreipdavau dėmesio į varnas, nors pati visad kranksėdavau. jam į ausį.
-where is my mind... where is my mind? nagi, Danuk. (šypsena) where is my mind?!
„išprotėjus mergiotė“ pagalvodavo jis, nes karts nuo karto po tokių mano ritualų paslapčia prisidengdavo dešinę ausį. lažinuos, tikrindavosi, ar vis dar girdi kairiąja.
***
o, Analiza! Barbora! Ofelija! Babele! gyventi su tom kvailėm anaiptol nebuvo, nėra ir nebus lengva. išsikraustytų, o ir aš su jom kartu. ratais kvadratais su savo kalbom ir analizėm. giliamintiškais nutylėjimais ir vaikišku pasiutjuokiu. sardoniškais šypsniais ir vegetaciniais periodais. tapau kurtizane, buvau išmokyta pamaloninti vyrus. išmokyta suryti senių seilių krešulius. išmokyta išdeginti akis. o, vingrioji subtilybe...
būsiu ten, kur dūžta paskutiniai Stradivarijaus smuikai. būsiu ten, kur tu prisimeni, ką reiškia orchidėja. būsiu ten, kur šaiposi iš apkvaitusių aguonų. būsiu ten, kur į tavo švarko kišenes nebetelpa daugiau mėnesienos. ten, kur iš auksaveidžių gražbylių burnų karoliukai pilasi. ten, kur man tereikia tik balso ir šilumos.

--------saldybė suslėpta marmuriniuose koriuose