Artūras

- Sveiki, mano vardas Artūras. Mokysimės groti gitara. Suderinkime instrumentą, - sklinda balsas iš cd grotuvo.
Ji atsuka atgal.
  - Trečia styga sol.
ir vėl:
  - Trečia styga sol.
Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl.
  Kaip jam nenusibosta? Kiekvieną karta, kai kas nors nori išmokti groti gitara Artūras kartoja ta pati. Ir kaskart vis tą patį.
Kadaise jis galvojo, kad taps lakūnu. Kai dar buvo visai mažas berniukas. Jis įsivaizdavo save, skrodžiantį dangaus platybes ir skrendanti i paukščių būrius. Jie atsitrenkia i lėktuvo langą ir lėtai nuslysta, palikdami kraujo pėdsaką. Taip kol stiklą išgraužia kraujas ir Artūras jaučia debesų kvapą..
  Artūras nemėgo paukščių. Jie visada apdergdavo jo palangę. Kadangi Artūro močiutė buvo alergiška fekalijoms (alergija buvo daugiau psichologinė nei fizinė), berniukas turėdavo ryta vakarą, per dienų dienas, gremžti purviną palangę.
  Visą laiką valant palanges Artūrui nebeliko laiko eiti i mokyklą, tad jis neišmoko nei skaityti, nei skaičiuoti, nei panašių dalykų, kurie mūsų puikiųjų dėdžių, valdžioje likusių dar nuo caro maro laikų, kažkodėl buvo būtini, norint tęsti mokslus aukštesnėse mokymo įstaigose nei pradinė mokykla. Taip berniuko, vėliau gal ir tapusio vyru, svajonė būti lakūnu žlugo...
  Kaip Artūras pradėjo įrašinėti cd, besimokantiems groti gitara nežino net jo močiutė.