Boružėlė, kuri nenorėjo miegoti

Ir štai pradėjo kristi pirmosios snaigės. Visi žvėriukai, nuo mažiausio iki didžiausio, sulindo į savo guolius ir užmigo. Tik tai viena mažytė boružėlė Tirliukė, gyvenanti mielos senutės darže, niekaip nenorėjo eiti miegot. Kad ir kaip jos mama ją varė, užsispyrusi mažoji išskrido pasižvalgyti miestan.
  Vos išskridusi iš savo urvelio Tirliukė pasuko link didžiosios varpinės. Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi boružytei skristi – mat dideliais kąsniais skraidančios snaigės viena po kitos tūpė ant plonyčių sparnelių ir sunkino mažosios kelionę. Po nuskristų kelių metrų, Tirliukė nusiminusi jau norėjo pasukti namo, bet persigalvojusi nutūpė ant senos medinės tvoros ir užvertusi mažytę galvytę spoksojo viršun. Ji matė, kaip lengvai ir lėtai krito snaigės. Kaip jos krito ant žmonių kepurių, ant jų nosių, Ištirpdavo vos prisilietusios prie beskubančios moters rankinės, patekusios į mažo vaiko burnytę.
  Pamažu snaigių daugėjo, lengvi sūkuriai pavirto į didelę pūgą, ir mažytė boružėlė spėjo sušalti. Tirliukė pradėjo skristi link savo urvelio, bet po kelių suplasnojimų nukrito žemyn. Negalėjo daugiau skristi, buvo priversta kaip galima greičiau ropoti.
Mažylės boružiukės laimei pro šalį įdėmiai, lyg kažko ieškodama ėjo nedidelis berniukas. Jis sustojo netoli Tirliukės, ir pamatęs ją tuoj pat suskubo mąstyti kaip jai padėjus. Pirma jis paėmė išsigandusią mažylę ant rankos, sušildė savo kvapu. O tada, tiesiog nuojautos vedamas nunešė ją prie mielosios senutės daržo ir padėjo netoli Tirliukės urvelio, uždengė keliomis iš žemės išrautomis žolytėmis ir laimingas nuėjo tolyn. O boružėlė atsigulusi jam mintyse pamojavo ir šiltai užmigo žiemos miegu.