radau tave gatvėj
taip,- tu buvai
tik mažas žaisliukas
didelėj žaislų dėžėj –
pasauly
tas negailestingai
ištampytas tavo pliušas
buvo kaip simbolis
tavo nešvelnios praeities
o akys švytėjo
lietaus atspindžiais
ne, tai ne ašaros –
žaislai juk neturi širdies
prie veido tave aš glaudžiau
ir prakeiktai verkiau
taip, aš verkiau
verkiau, o tu
būk malonus,- nusuki akis
žiaurusis laikas
su likimu susidėjęs
tau tampė ausis
į nosį skaudžiai žnybė
ir spjaudė į akis
tu kantriai kentėjai
su išsiuvinėta šypsena veide
ir metalo akim
nemokėjai liūdėti
turėjai šypsotis
kai verkė pasaulis
kai verkė viltis
ir kai tave aš rankose laikiau
plakė širdis, ne, ne mano
ir ne žmogaus
tai pliušinė širdis
pliušinio žmogaus