***

Slepiesi už manęs, gyvenimą slepi
už mano rankų. Bijai išgerti taurę
ligi paskutinio lašo. Juk vakar naktį
paskutinis lašas, atėmęs laimę,
išsiskleidė kitų gyvenimais tavy.
Nei Dievas, nei šventi stabai
nemėgo tavo prisitaikymo spalvų.
Chameleonas tu, ir aš sakau
nebegyvenk, ne tau išskrist, o po
žeme palyst sunkiau nei išsitiesti
link manęs.
Miegotume šiąnakt jei tik ne tavo
rankos, apdriskusios nuo vėjo šokių
ir kirsnių giljotinos, skirtų iš tų, kurie
kasdien be nuodėmės išmėtė akmenis
į tavo tylią sielą.
Neatsikelt jau tau ir man nebepakelt
jau pusė savo saulės laiko išmėčiau,
kad tik išskobt tave visai kitokį.
O tu nubėgi ir manai, kad reikia vytis
tik save.
Negrįžt. Jau per sunku. Aš ta pati
be nuodėmės nuodėmingoji, suprast
tavęs nelinkusi, akmenimis į tave
iškeliausiu.