Džiazo magija

Tekėjo apsiblaususi saulė, švelniai kilo pilkai melsvas rūkas. Tyliai šlamėjo medžių lapai... Iš nežinia kur pasigirdo švelnūs klarneto skleidžiami garsai. Į seno geltono namo sieną atsirėmęs stovėjo muzikantas, jo rankos švelniai spaudė klarnetą. Švelnus džiazas, lyg upeliukas pavasarį, sklido po visą mažytę gatvelę, keldamas apsnūdusius žmones. Toks linksmas laikinumo jausmas apėmė Kostą, net pats netikėdamas savimi, jis nusišypsojo...
Nuo tos dienos, kiekvieną ankstyvą rytą, šią maža gatvelę prikeldavo klarnetas. Tikslią valandą, ir taip kiekvieną rytą, nesvarbu vasara ar žiema, lyja ar saulė šviečia. Kostas priprato prie šio gatvės muzikanto, jis tapo neatsiejamas nuo šio mažyčio pasaulio kampelio gyvenimo. Kostas niekada nesidomėjo gatvės muzikanto asmenybe, nebuvo įdomu, kas jis yra, iš kur atvyko, bet vieną ryta viskas pasikeitė.
Buvo ankstyvas pavasario rytas, Anyžius ėjo nusipirkti rytinio laikraščio. Eidamas pro muzikantą, jis išgirdo žodžius: „Tavyje gyvena tigras ir žmogus, tavo mirties valandą vienas iš jų triumfuos“. Kostas nesusigaudė, kas jam tai pasakė. Pirma mintis buvo, jog tai pasakė gatvės muzikantas, bet laukinis džiazas nebuvo nutilęs ne sekundei. Tada Anyžius sustojo prie vaikino ir jį apžiūrėjo nuo galvos iki kojų. Prieš jį stovėjo žmogus, dvelkiantis nepaprasta energija ir mistiškumu. Juodi plaukai, briliantinės žalumos akys, kuriuose savo siautulingą šokį šoko beprotybė, įkūnijo mirties atvaizdą. Kostas pamanė, kad šis gatvės muzikantas yra mirties sargas, laukiąs jo 50-ojo gimtadienio. Staiga nustojo skambėjusi muzika, vaikinas atsisuko į vyrą ir pasakė:
- Aš esu Tomas Mamertas, malonu susipažinti.
- Kostas Anyžius.
- Aš groju džiazą, kurio niekas negirdi, tik arkliai...
- Atsiprašau, bet Jūsų nesupratau...
    Taip susipažino dvi vienišos sielos, niekada nejutusios tikrosios meilės, siejamos nenusakomos džiazo traukos. Tomo ir Kosto likimai neišvengiamai susipynė, ir jau niekada jų niekas nebeišskirs. Dabar kas rytą muzikantas sveikindavo Anyžių savo muzika, linkėdamas neskausmingos dienos.
Kitą rytą atbudęs Kostas pagalvojo apie tą paslaptingą vaikiną. Eidamas savo tradiciniu maršrutu klausėsi ausis glostančio džiazo. Staiga sustojo, atsisuko ir tyliai tarė:
- Prašome pas mane kavos atsigerti, maloniai jus kviečiu.
- Su mielu noru. Kada?
- Dabar.
    Tomas, įžengęs į Kosto namus, apsidairė ir prisėdo ant senos sofos. Anyžius nuėjo į virtuvę užkaisti virdulio. Kava jau garavo puodeliuose. Abu pašnekovai tylėjo, bijojo sudrumsti šventą tylą. Kostas, paskatintas keisto Tomo žvilgsnio, paklausė:
- Kodėl tu groji džiazą?
- O kodėl tu gyveni? – atsakė muzikantas
- Nėra kitos išeities, tad ir gyvenu.
- Meluoji. Gyveni, nes nori gyventi. Tas pats ir su džiazu. Tai dalis mano egzistencijos prasmės. Groti, klausytis ir laukti.
- Laukti ko? – nustebo Kostas.
- Laukti ženklo, laukti žmogaus, pakeisiančio mano gyvenimą, – paaiškino Tomas.
- Sūnau, žinoma, jei galiu taip į tave kreiptis?
- Be abejo.
- Kada nors mylėjai?
- Vienąkart. Pirmą ir paskutinį. Tikrą ir nepaprastą kartą, – atsiduso Tomas.
- Galiu klausti?
- Žinoma, - nusišypsojo muzikantas.
- Papasakok apie save. Kas tu esi? Kur gimei? Ko nori iš gyvenimo?
- Aš – Tomas Mamertas. Gimiau šioj planetoje. Noriu groti džiazą visam pasauliui.
- Išmintingi atsakymai, bet jie nėra tiesa. – kiek pagalvojęs tarė Kostas.
Čia ir nutrūko jų pokalbis. Tomas ir Kostas tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, mąstydami, kas slepiasi už tų netikrų kaukių.

O laikas bėgo nenumaldomai, nesustodamas nei akimirkai. Diena keitė dieną, naktis naktį, žiema vasarą, ruduo pavasarį. Dar viena rytą kilo melsvai pilkas rūkas. Viename lange tebedegė vieniša lempa, kviesdama paklydusias sielas į namus. Išaušo Kosto Anyžiaus 50-asis gimtadienio rytas. Muzikantas grojo ugningą džiazą, priverčiantį krūptelti, su kiekvienu nauju garsu įnešdamas nevilties į mažąją gatvelę. Anyžius atsikėlė pakilios nuotaikos, nes žinojo, jog tai paskutinė jo gyvenimo diena. Įprastinė ryto ruoša priminė apie egzistavimo beprasmiškumą, jo skausmingumą. Jis iš stalčiaus išsitraukė revolverį, užtaisė ginklą viena vienintele kulka ir padėjo ant stalo. Įjungė senąjį patefoną, pasiėmė revolverį ir atsigulė ant kušetės. Kaip sapnas prieš akis prabėgo visas Kosto gyvenimas, galvoje kirbėjo tik mintis: „Nes, aš, Kostas, kaip ir Sinuhė, esu žmogus ir kaip žmogus gyvenau kiekviename prieš mane gyvenusiame, ir kaip žmogus gyvensiu kiekviename po manęs ateisiančiame. Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Norėčiau tai būti aš, tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas. Džiazo magija – mirtis. Ji skina mano gyvybę, kaip prinokusį obuolį nuo obels. Aš ateinu... “
    Garsus trinktelėjimas. Kostas mirė. Stojo spengianti tyla. Tomas nuleido instrumentą nuo lūpų, pažvelgė į Anyžiaus langą ir nuėjo... Ir jau  niekada nebegrįžo... Niekad taip pat nebegrojo. Tomas suprato, kad sulaukė žmogaus, pakeitusio jo gyvenimą. Kostas Anyžius buvo jo sielos brolis, muzikanto demono tramdytojas.

    Modernios, cementinės, puikios kapinės su krematoriumu ir kitomis prašmatnybėm. Pastorius, laidotuvininkai stengėsi suteikti iškilmingumo ir liūdesio įspūdį, bet sumišimas, teatralumas ir apsimetinėjimas juos taip paveikė, kad viskas tapo tikra komedija. Jų link skubėjo juoda tarnybinė uniforma, ir kaip jie nėrėsi iš kailio, mėgindami tiksliai atlikti laidotuvių apeigas, parklupdyti žmones prieš mirties galybę. Numirėlio karstą nuleido į kuklią duobę. Kostas atsidūrė šešios pėdos po žeme. Pakliuvo į dar vieną kalėjimą, nors nuo jų stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Dar vienas egzistavimo paradoksas... Niekas neverkė, jis niekam nebuvo reikalingas. Kostas buvo vienišas klajūnas, pagaliau nurimęs po sunkios kelionės.
    Sutemo. Kapinėse nebuvo nė gyvos dvasios. Mirtina tyla, tik pilka miglos skraistė dengė žemę. Lyg vaiduoklis atėjo Tomas Mamertas. Išsitraukė iš dėklo klarnetą ir ėmė groti liūdnąjį džiazą. Muzika tyliai sroveno ore, užklodama žemę minkšta antklode. Džiazas mirė prie Kosto Anyžiaus kapo. Tomas priklaupė prie šviežiai supilto kapo, uždėjo ranką ir tarė:
- Nuvargau kaip arklys, arkliai negroja džiazo, bet jie nešoka apleistoje aikštelėj, tačiau arkliai negroja džiazo, nuo lūpų saksofonas atitrūksta ir atitrūksta nuo šakelės obuolys, bet pirštai, mano pirštai... Aš vienas groju džiazą, kurio negirdi niekas, tik tu! Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gerai sakė Bredberis: „Gyvenimas ir mirtis - štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą. Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį. Ir visa tai veda į vieną... “. Prižadu tau, mielas drauge, ateisiu pas tave šią mirusiųjų dieną ir grosiu tau džiazą, kurį supranti tik tu...

Muzikantas išnyko kaip dūmas, liko tik delno įspaudas smėlyje ir žodžiai: „Aš vienas groju džiazą, kurio negirdi niekas... “.
Pasaulis pasitiko dar vieną rytą, gaubiamą pilkai melsvo rūko. Visi miegojo. Kosto lange jau nebedegė šviesa, tik prislopintas džiazas skambėjo kažkur tolimoje erdvėje, grojantis už mirusiųjų sielas ir šnabždantis vieną vienintelę mintį: „Aš dar išmoksiu juoktis“...