Kaktomuša

Išstypęs, krenkščia saujon ir sakos kalbantis eilėm.
Dar nemačiau, jis tūno už tylios lentynos pasislėpęs-
Žavėjosi ir gąsdino akim piktom,
Pasakė esantis tas vaisius
Jo motinos nekalto pradėjimo.
Kai ji nemigusi naktim šaltom
Iš fabriko sugrįžusi dejavo.

Jai strėnas gėlė, buvo prikimštos vatom,
Jas siūlais verpė metrų ritėmis audimo-
Ten gėlės žydi pradalgėm pjautom
Ir, motina sutaupiusi skatiką,
Man juodą duoną įsuka drobėn
Pasaldinusi kiek aguonos grūdu-
Jį gerdamas užsnūdau skarmalų krūvoj:
- Man šalta, mama, šiam pasauly nekaltai aš gimęs,
Kai glaustė, plakė šonus dilgėlėm-
Džiaugiausi prasikaltęs buvęs.

Nuglosčiau randus rankų motinos senos
Eilutėmis švelniausių posmų.
Nekaltas kūdikis tai motinai be meilės gimęs.

Stebės tarsi vagis, kai aš daili
Kojelėmis nueisiu apautais gražiais batukais.
Jis pažvelgė ir akys kirtosi aštriom kertėm
Sugavę lėtai slenkančią minutę,
Meluoja geiduliu apdujęs:
- Blakstienas perplėščiau, nes dangstė ežerus, kurių gelmėj
Aš būsiu išpažintį savąją atlikęs.