Žalčių tiltas

Liūtis šniokštė jau trečią dieną. Upelis išsiliejo iš krantų, o vanduo vis  tvino ir tvino. Visa paupio pieva pamažu virto ežeru. Virš vandens kyšojo tik kupstas, ant kurio stiebėsi aukštos žolės ir didžiulė išsikerojusi varnalėša. Šalia kūpsojo didžiulis skruzdėlynas. Žiogai, boružės, voriukai, uodai, auksinės, žalios ir rausvos muselės bei daugybė mažų vabaliukų, kurie gyveno tarp žolių, turėjo skubiai evakuotis. Jų namelius užliejo vanduo. Voriukai įsikabarojo į aukštus kraujažolių ir smilgų stiebelius, o po varnalėšos lapais slėpėsi boružėlės ir spiečius muselių bei uodų. Šlapi sparneliai juos traukė žemyn, ir jie niekur nebegalėjo skristi. Žiogeliai orų permainų laukė užšokę į pačią varnalėšos viršūnę.
      Sunerimo ir skruzdėlės. Jos susikraustė į viršutinius skruzdėlyno aukštus, nes apatinius jau pradėjo semti vanduo.
- Kada gi pagaliau nustos lyti?  - spėliojo visi, susirūpinę žiūrėdami į šėmus sunkius debesis.     
      O lietus vis pylė, vanduo vis kilo. Buvo nebe juokai.
- Mama, tėti, ką darysime, jeigu vanduo apsems visą mūsų skruzdėlyną? Mes turėsime plaukti kitur, ar ne? Bet mes nemokame plaukti... Mes galime nuskęsti?  - išsigandę klausinėjo maži skruzdėliukai.
  - Tikriausiai greit nustos lyti. Kiek gi galima? O jei ne - ką nors sugalvosime. Tikrai ką nors sugalvosime, - ramino vaikus tėvai. Tiesą sakant, jie ir patys neišmanė ką daryti. 
      O lietus lijo dar smarkiau, potvynis kilo vis sparčiau. Iš vandens jau  kyšojo tik žolių viršūnėlės ir storas varnalėšos stiebas, apsipylęs violetiniais žiedais. Ten knibždėte knibždėjo potvynio aukų. Visi buvo kiaurai peršlapę ir drebėjo nuo šalčio.
    Vanduo apsėmė beveik visą skruzdėlyną - viršutiniame aukšte susigrūdusioms skruzdėlytėms jau nebeužteko vietos.       
-  Ei, gelbėkite mus! Skęstame! - ėmė šaukti boružės, skruzdėlės ir muselės.
    Joms atliepė žiogai ir skruzdėlės. Visi šaukė pagalbos ilgai ilgai, kol visai užkimo, paskui tik tyliai verkė...
    Deja, aplink plytėjo tik vanduo, o nelaimėlių balselius nustelbė šniokščiantis lietus.

    Staiga vanduo upelyje ėmė ribuliuoti, verpetuotis, virti. Ten plaukė kažkas tamsus ir didelis. Ir tas kažkas vis artėjo, artėjo, artėjo... 
- Kas ten galėtų būti? Nejaugi žuvys jau atplaukė mūsų, nelaimingų,  suvalgyti? – sunerimę spėliojo skruzdėlės.
- O gal armija varlių atskubėjo pietauti? - gąsčiojosi uodai.
        Tuomet iš vandens išniro plokščia galva su dviem geltonom dėmėm šonuose. Ji draugiškai šypsojosi. Antra, trečia... Kas tai?
- Tai žalčiai! - visi lengviau atsikvėpė.
Daugybė žalčių atplaukė prie mirtinai išsigandusių potvynio aukų.
- Nebijokite, mažiukai, mes atplaukėme jūsų gelbėti. Kai išgirdome jūsų pagalbos šauksmą, surinkome gausią mūsų giminę iš visų miško kampelių ir kuo greičiau atplaukėme pas jus.
- Oi, kaip gerai! Ačiū jums! Jūs mus nuplukdysite į sausumą? Ar jau lipti jums ant nugarų, - klausė nudžiugę bėduliai.
- Ne, palaukite, jūs niekur neplauksite. Jūs eisite tiltu, - atsakė žalčiai.
- Oi, kol jūs tą tiltą pastatysite, mes virsime skenduoliais, - vaitojo skruzdėlės.
- Mes greitai! Žiūrėkite!  - pasakė ilgiausias ir didžiausias žaltys.
Vienas žaltys uodega tvirtai apsivyniojo storą varnalėšos stiebą, o kaklą sulenkė kabliuku. Kitas žaltys kabliuku sulenkė savo uodegą ir užsikabino už pirmojo žalčio kaklo. Už antrojo uodegos užsikabino trečias žaltys, už šio - ketvirtas... Pasidarė žalčių grandinė. Vienas už kito kabinosi vis nauji ir nauji žalčiai. Jų tarpe buvo didelių, mažesnių ir visai mažiukų žalčiukų. Grandinė vis ilgėjo ir ilgėjo. Galop pasiekė upelio krantą, paskui vidurį, paskui kitą upelio krantą.
      Kitame krante augo didelis plačiašakis klevas. Galop didysis žaltys, paskutinis šioje grandinėje, pasiekė klevo kamieną ir tvirtai jį apvyniojo uodega. Nuo klevo iki varnalėšos pagaliau buvo nutiestas gyvas žalčių tiltas. Jis kabėjo virš vandens ir lėtai siūbavo.
- Na, dabar lipkite visi, tik vikriau. Pirmyn į kitą krantą! - sukomandavo didysis žaltys.
    Tuomet boružės, žiogai, voriukai, muselės ir  uodai ėmė kabarotis ant to nepaprasto žalčių tilto. Kai ant tilto užsiropštė paskutinė skruzdėlytė, vanduo užliejo ir varnalėšą, ir skruzdėlyno viršūnę.
- Atplaukėme pačiu laiku, - lengviau atsiduso žalčiai.
    O potvynio aukos vis ėjo ir ėjo gyvuoju tiltu, kol visi ligi vieno atsidūrė kitoje upelio pusėje. Galop visi laimingai sulipo į klevą ir pasislėpė po didžiuliais lapų skėčiais - laukti liūties pabaigos.
- Bet kodėl kai mes ėjome tiltu, jūs visą laiką kikenote? - vėliau žalčių paklausė skruzdėlės.
- Oi, jūs taip kutenote mums nugaras, pilvelius ir šonus,  kad tiltas tik per plauką nesugriuvo, - pasakė vienas žaltys.   
- Oi, atsiprašome, pasistengsime taip nedaryti, kai gyvuoju jūsų tiltu grįšime atgal, - pažadėjo skruzdėlės.
 
Virgina