Už viską

- Lygiai vienuolika litų. - Jurga mikliai suspaudė kasos aparato mygtukus. Šis suūžė, išlindo čekis. - Prašau, geros dienos.. - Padavė pirkėjui maišelį, į kurį įdėjo tvarkingai sulankstytą megztinį.
- Atsiprašau, panele, o jeigu man netiks, ar bus galima grąžinti? - Senyva kailiniuota ponia žiūrėjo į Jurgą pro storus akinių stiklus.
- Štai ten yra persirengimo kabinos. Galite pasimatuoti, šiaip prekės nepriimamos atgal. - Šią litaniją Jurga per dieną pakartodavo mažiausiai penkis kartus. Dažnai norėdavo dar pridurti, kad čia ne kokia nors Maxima, kur pirkėjams įmanoma viskas, ko tik jie užsigeidžia. Štai draugė pasakojo, girdi, vaikui batus nupirkau, panešiojo gal savaitę, nosis nubalnojo, tai nunešiau ir man atidavė pinigus... Jurga pagalvojo, kad ji taip neišdrįstų padaryt. Nunešti sunešiotą daiktą atgal į parduotuvę ir reikalauti tų kelių litų už jį... ne, čia ne jos stilius. Apsidairė po parduotuvę. Pora apsnūdusių pirkėjų slampinėja, ir taip aišku, kad nieko nepirks, tik šiaip žiūrinėja.

                ***

Dėvėtų drabužių parduotuvėje Jurga pradėjo dirbti neseniai, beveik prieš keturis mėnesius. Metė darbą bare, kadangi mokėjo mažą algą ir buvo gan tolokai nuo jos namų. Be to, nuolat tekdavo dirbti iki vėlaus vakaro, namo grįždavo paskutiniais troleibusais.

O štai čia jai darbą pasiūlė draugė, kuri prieš tai dirbo čia. Bet kažkas jai nepatiko ir išėjo. Kas jai netiko, Jurga nežinojo. Neklausė, nes tada jai nerūpėjo, buvo laiminga, kad greitai rado naują darbą.
Parduotuvė ištuštėjo ir Jurga pagalvojo, kaip gerai, kai niekas neina. Įjungė radiją, kurį laikė prie lango. Jurga kartais pasiklausydavo, tik negarsiai, nes kartą jau buvo gavus velnių nuo viršininkės, kad „muzonas skamba kaip diskotekoj, o čia juk parduotuvė“, - tokie buvo jos žodžiai ar kažkas panašaus. Ji pažvelgė pro langą. Gatve važiavo krūva mašinų, kartais stotelėje sustodavo koks troleibusas, pasipildavo žmonės. Netrukus ji išvydo sidabrinės spalvos mersedesą tamsintais galiniais langais. Viršininkė! Jurga nuėjo į tarnybinę patalpą ir pro kitą langą pamatė, kaip mersedesas įvairavo į vidinį kiemą ir sustojo. Įdomu, kokios nuotaikos ta gražuolė šiandien? Užvakar lyg ir nieko, vakar apskritai nebuvo, o šiandien teikėsi pasirodyt. Štai išlipo, užtrenkė dureles ir pasuko link tarnybinio įėjimo. Jurga nužvelgė ją: aukšta, stambaus sudėjimo, ilgų juodų plaukų. Šviesiai mėlyni „NIKE“ treningai, kedukai, sportinis tos pačios firmos krepšys. Ant kaklo - naujausio modelio telefonas...
Jurga skubiai pasitraukė nuo lango, vos tik Daiva, jos viršininkė, dingo duryse. Ateis, vėl rėks, kad prie kasos nestovi. „Tu čia pro langą spoksai nežinia į ką, o ten gal rūbus vagia, ką tu žinai. Jei bus minusas gale mėnesio, atskaičiuosiu iš algos, pamatysi“, - atplaukė kažkada pasakyti Daivos žodžiai.
Jurga jau stovėjo prie kasos, kai girgždėdamos atsidarė laukujės laiptinės durys ir vėl užsitrenkė. Daivos žingsnių nesigirdėjo, aišku, kedų padai minkštutėliai, bet Jurga jautė, kad ji jau visai čia pat. Paskui ji išgirdo, kaip jos viršininkė numetė krepšį tarnybinėje patalpoje, kažką pakuitė, kažko nerado. Kaip būtų gerai, jei ji apsisuktų ir išvažiuotų.
Lauke pasigirdo triukšmas, Jurga automatiškai atsisuko pažiūrėti. Pamatė porelę, kuri įnirtingai aiškinosi santykius eidami gatve. Ji prisiminė, kaip ir pati kartą su savo vaikinu taip pykosi. Visą kelią nuo kavinės, kurioje tuomet dirbo, iki pat namų. Kažin, ką jis dabar veikia. Reiktų paskambinti...
- Jurga, ar tu apkurtai!! - Šaižus Daivos balsas privertė ją atsisukti ir nusileisti iš svajonių ant žemės. - Jau trečią kartą klausiu, kur padėjai važtaraštį! - Viršininkė stovėjo prie rankinukų ir galanterijos lentynos, įrėmus rankas į šonus, o jos rudos akys gręžė Jurgą kiaurai. - Miega atsistojus prie to lango...

Jurga atidarė spintelę, ant kurios stovėjo kasos aparatas, ir išėmė pluoštą važtaraščių. Prireikė mat jai. Atvežė naują siuntą prieš savaitę, o dabar parūpo.
- Tau naujausio reikia? - Kvailiau paklausti, aišku, nesugebėjo. Ir tuoj pat pasigailėjo kad apskritai prasižiojo.
- Tai ne, praeitų metų! Aišku, kad naujausio, kas per kvaili klausimai!.. - Atrodė, kad Daiva tuoj prieis ir suleis savo ilgus gelinius nagus tiesiai Jurgai į veidą, jei ši nepasiskubins.
Per atstumą ištiesė Daivai važtaražtį. Toji išlupo iš nagų šviesiai žalią popieriaus lapą ir pranyko tarnybinėje patalpoje. Nežinia, ką ji ten veikė, bet greitai vėl atėjo į parduotuvę.
Praėjo pro Jurgą lyg pro sieną, bet ji spėjo užuosti jos brangių kvepalų aromatą. „Vaikšto su treningais, o kvėpinasi lyg į balių“, - toptelėjo jai.
- Kiek suprekiavai šiandien? - tradicinis klausimas.
- Nedaug.
- Tai kodėl? Žmonių nebuvo?
- Nebuvo. Ateina, bet nieko neperka. Pasižiūri ir išeina. - Bet atrodė, kad Daiva net nesiklauso jos. Priėjus prie kasos aparato, paspaudžia porą mygtukų ir išlenda „zetas“ - tarpinė dienos ataskaita.
- Ką, net šimto litų šiandien nesuprekiavai? - Atrodė, kad tuoj apalps.
- Juk dar net dvyliktos nėra!
- Tai nesvarbu! Jeigu stovi ir pro langą žiūri, tai nėr ko stebėtis kad nieko nesuprekiauji. Vienu žodžiu...

Jurga nieko neatsakė. Beviltiška kažką sakyti žmogui, kuris savo teisumu įsitikinęs daugiau nei šimtu procentų. Daiva stovėjo prie kasos ir dairėsi po parduotuvę. Ieško prie ko prikibti, pamanė Jurga. Paskui nuėjo iki persirengimo kabinų.
- Kas čia užuolaidą ištepliojo? - Atplaukė balsas.
Jurga nuėjo pažiūrėti. Ant persirengimo kabinos gelsvos užuolaidos bolavo pilkšva dėmė.
- Nežinau... - Pralemeno ji. - Pirmą kartą matau.
- Tai kaip tu dirbi? Tai kitą kartą lavonas čia gulės, bet tu irgi nematysi! Ir aplamai, grindų neplauni, pažiūrėk, kiek purvo visur. Drabužiai netvarkingai sukabinti, ten sukuista, taigi apsitvarkyk, nesėdėk kaip kiaulidėj!

Daiva nukabino užuolaidą, tiesiog nutraukė ją nuo kabliukų ir numetė Jurgai.
- Nunešk ten padėk kur nors, ir atnešk kokią kitą, ten turi būti.
Pasakė tai ramiu balsu, jokio pykčio, jokio nepasitenkimo. Jurga greitai surado kitą užuolaidą ir nunešė.
- Pakabink, vistiek nieko neveiki.
Artėjo pietų metas, parduotuvėje prisirinko žmonių. Jurga, pakabinusi užuolaidą, nuėjo pas Daivą. Toji kaip tik mušė į kasą kažkokį drabužį, po to, maloniai atsisveikinusi su pirkėja, išlindo iš už kasos.
- Tu rytoj dirbi dar ar jau Agnė ateina?
- Agnė jau. Man šiandien paskutinė diena.
- Rytoj turėsi ateit. Padėsi Agnei, atvešiu naują siuntą, kol sumarkiruosit, dviese bus greičiau.
Ne, ji neklausė, ar gali, gal užsiėmus. Ne, ji tiesiog pasakė ateisi ir viskas. Kaip kirviu nukirsta.

                            ***

- Čia tu, Jurga? - Net įeiti normaliai nespėjo, kai iš kambario gilumos atsklido Viltaro balsas.
- Aš, kas gi kitas! - Piktai atkirto Jurga.
Buvo aišku kaip dieną, kad Viltaras šiandien vėl niekur nebuvo išėjęs, puodai tušti, o kambariuose didžiausia netvarka.
- Nejaučiu kojų... - Pasakė, įėjus į kambarį. - O tu? Taip ir pragulėjai visą dieną, ar ne?
- O ką? Blogai?
- Aišku, kad taip! Aš dirbu kaip juodas jautis, o tu net kambarių nesugebi sutvarkyt. Drybsai kaip debilas kiauras dienas. Ką, tu rankų, kojų neturi? Kas tau yra? - Jurga pajuto, kad nebesivaldo. Viltaras žiūrėjo į ją be susidomėjimo. Tarsi jam būtų vistiek, rėk, šauk, o man dzin.
- Vėl pradedi? - Pagaliau ištarė, bet taip paniekinamai, atsainiai, kad Jurgai dar labiau kraujas užvirė.
- Pradedu!! Tu man jau atsibodai! Darbe pastoviai man gadina nervus, tai dar namie pailsėt neįmanoma. Viskas. Man jau gana... - Taip tarus, trenkė durim ir nubildėjo žemyn laiptais.
Viltaras net ir nebandė jos vytis. Pati pareis...
Bet slinko valandos, o Jurgos nė kvapo... Tai kvailė, pyktelėjo Viltaras. Rėkia, staugia, o paskui trenkia durim ir išeina. Nesąmonė kažkokia. Gal reik eit ieškot, bet Viltaras net neįsivaizdavo, kur galėtų būti Jurga.
Nutaręs, kad ji bet kurią akimirką gali grįžti, nusprendė paruošti vakarienę, tikėdamasis kad Jurgai širdelė suminkštės ir jie susitaikys. Jis nemąstė, ką daro blogai, kad jie pastoviai pykstasi. Jis tik norėjo, kad jo mergina ant jo nepyktų ir jam atleistų.
Priskuto dubenį bulvių, supjaustė pagaliukais, sudėjo gražiai į keptuvę. Jurgos vis dar negirdėt...

                      ***

Išlėkus lyg akis išdegus iš buto Jurga nežinojo, kur eis. Žinojo tik viena - namo negrįš. Jei pasiseks, ir per visą naktį...
Nuėjo pas draugę. Laimė, rado namie.
- Sveika...
- Jurga, kas tau atsitiko? Atrodai lyg vaiduoklį išvydus. - Jos geriausia draugė, Ramunė, žiūrėjo į ją išplėstom akim, nesuprasdama, ko draugė tokia pasimetus ir verkianti.
- Su Viltaru susipykau...
- Ir vėl? Oi, brangioji, kiek jūs galit pyktis? Dažniau pykstatės, negu gražiuoju būnat...
- Aš skirsiuos su juo. Veltėdis nelaimingas. Du mėnesius nesugeba darbo jokio susirast. Aš jį išlaikyt turiu, normalu čia? Žinai, Ramune, ne taip įsivaizdavau savo ateitį...
- Jurgučiuk, aš jau seniai tau sakiau, kad iš Viltaro niekada gyvenime nieko gero nebus. Tu tada manim netikėjai. Apsigyvenai su juo. Ir pasakyk man, ką per tuos ketverius metus matei su juo gero?
- Nieko... Patikėk manim, tikrai nieko gero... Nenoriu net namo grįžt.
- Tai miegok pas mane. Einam, gal kokio sidro nusiperkam, išgersim? Kaip manai?
- Galim, nors man reikia į darbą. Kaip nenoriu, šakės...
- Tai Daiva liepė? Jaučiu siuntą atveš, kad abi turit būt.
- Tai kurgi ne... Mes kaip durnės dirbsim, o ji komanduos ir gadins nervus, kaip visada. Šiandien su ja aš vos neišprotėjau. Viskas negerai jai, nors užsimušk.
- Žinau, saulele, žinau. Tokia ji jau yra.
- Ai, nekalbam apie ją. Nenoriu... Einam geriau, nusipirksim to sidro, gal man nervai kiek aprims...

Jurga neprisiminė, kada ir kaip nuėjo miegot, tarsi iš nebūties pakirdo. Ją privertė keltis jos mobilusis telefonas, įkyriai pypsintis. Žadintuvas... Kiek valandų? ... Dar tik devinta ryto. reikia keltis, nežinia, kada tą siuntą atveš, jau geriau nuvažiuot anksčiau negu paskui eilinį kartą klausyti priekaištų. Ji miglotai prisiminė, kaip vakar sidro neužteko, bet buvo jau vėlu, tai teko eiti į degalinę, ten sutiko kažkokius Ramunės draugelius... Paskui kartu gėrė visi pas Ramunę, o paskui trūko juostelė... Keista, bet Jurgai visai nebuvo bloga, neskaudėjo galvos. Reikia ruoštis į darbą. O tai užsicyps atėjusi, kad jos dar nėra. Jurga buvo daugmaž perkandus savo viršininkę, bet negalėjo nuspėti vieno - kas bet kuriuo metu jai gali šauti į galvą..

Laukite tęsinio