Stipriai apkabink

Buvo lygiai šešios. Lėtai skambėjo Katedros bokšto varpas… Po vienu iš ką tik užsižiebusių žibintų stovėjo mergaitė. Atrodė, kad mažoji mergytė čia atsidūrė kažkaip netikėtai. Ir visiškai čia netiko.
Rudi mergaitės plaukučiai buvo truputėlį sušiaušti ir pakišti po kepuryte. Ilgas paltukas dengė sužvarbusias kojas, o naujutėlaičiai batukai neramiai trypė vietoje. Mergaitės lūpos, kurios dar prieš valandą buvo kietai sučiauptos iš pykčio, dabar virpėjo. Ne, ji neverks…
Mergaitė giliai įkvėpė ir lyg pasisėmė ryžto, kurio dar neseniai buvo sklidina iki viršaus. Išsitraukusi iš piniginės keletą monetų ji pro skubančius žmones nusiyrė prie spaudos kiosko.
- Vieną bilietą.
- Mažule, neužteks tavo pinigėlių. Beje, kur tėveliai? – paklausė maloni ponia už langelio.
- Va ten stovi, - bedė pirštu kažkur kairėje mergytė ir išsitraukė dar vieną monetą. – O dabar užteks?
- Užteks, dabar užteks…
Mažoji nedrąsiai paėmė bilietuką ir kantriai laukė autobuso. Nebuvo tikra, ar tikrai į šitą reikia lipti, bet kitaip ir negalėjo… Autobuse mažoji atsisėdo prie pat lango ir godžiai stebėjo pažįstamas vietas, bandydama atpažinti, kur reikia lipti… Netrukus atėjusiai kontrolierei ji skubiai padavė bilietuką, bet moteriškė tik nusijuokė:
- Vaikeli, nereikia tau dar bilietuko. Beje, nejau viena važiuoji? – ir sulaukusi mergaitės linktelėjimo susiraukė. – Na ir tėvai šiais laikas… Na ir tėvai…
Mergaitė išlipo už keturių stotelių ir pagaliau atsikvėpė – tą vietą ji gerai pažinojo.

  * * *

- Gabriele, atidaryk duris! – Iškart po beldimo į duris pasigirdo močiutės balsas.
- Bėgu, - dar tarstelėjo mažylė ir jau po kelių akimirkų įsmeigusi akis stebėjo savo mamą, tėtį ir naują, dar nepažintą padarą.
Mama apdovanojo bučiniu dukrelę ir pasilenkusi parodė savo taip atsargiai laikomą ryšulį.
- Štai tavo broliukas, Gabriele, mylėk ir saugok, - pasakė mama ir nejučiomis nusijuokė iš dukters nuostabos.
- Mylėsiu, labai… - lyg užhipnotizuota kalbėjo Gabrielė ir stebėjo akimis naująjį šeimos narį.
Šis mažas broliukas daug pakeitė šeimos gyvenime. Pradedant bemiegėmis naktimis… Gabrielė labai mylėjo mažylį, bet neretai buvo labai liūdna, nes mamytė tik parvesdavo Gabrielę iš darželio, o likusį laiką praleisdavo su broliuku. Tėvelį mažoji apskritai retokai matė, nes jis vis dirbo ir dirbo…
- Mamyte, pažiūrėk, ką man atnešė senelė, - Vieną dieną Gabrielė šypsodamasi atbėgo į mamos kambarį ir rodė naujutėlaitę skudurinę lėlytę, - ji pati ją pasiuvo. Matai?
- Matau… - net nepramerkusi akių linktelėjo mama, - Gal nueik pažaisti dabar… Matai, aš labai pavargusi. Tavo broliukas man neleido miegoti visą naktį.
Gabrielė prikando lūpą. Mergytei buvo labai skaudu, nes mamytė jau visą savaitę su ja nežaidė.
- Žinai, rytoj mūsų darželio auklėtoja vedasi visus į parką. Kviečia ir tėvelius… Ar negalėtum ateiti?
- Rytoj? Bet… Gerai, ateisiu. Pažadu. O dabar leisk nusnūsti.
Mergytė išsišiepė ligi ausų. Pagaliau pabus su mamyte.

  * * *

Laimei jos šeimyniškai slėpdavo atsarginį raktelį po gėlių vazonėliu. Atsirakinusi duris mažylė jau buvo tvirtai nusprendusi, ką darys. Jos širdelė net tirtėjo iš pykčio. Niekam Gabrielė nerūpėjo. Visą šią savaitę niekas nekreipė į ją dėmesio ir rūpinosi tik mažuoju broliuku… O šiandien!  Šiandien jie ją apskritai pamiršo. Nors mamytė buvo pažadėjusi…
Paskubomis pagriebusi obuolį ir bandelę, Gabrielė nubėgo į savo kambarį. Kiek padvejojusi atkrapštė taupyklės skylutę ir susibėrė monetas į piniginę. Nepamiršo pasiimti ir užrašų knygutės su močiutės adresu. Su tokiu savo turtu ir močiutės dovanota lėlyte po pažastimi Gabrielė išėjo pro duris. Daugiau čia nebegyvens… Juk niekas jos nemyli…

  * * *

Dešimta valanda atėjo ir praėjo. Apsirengusi šiltais drabužėliais prie darželio vartų stovėjo Gabrielė. Ji kantriai jau visą pusvalandį žvalgėsi mamytės, bet jos nematė. Visi draugai jau buvo išėję į parką su savo tėveliais. O Gabrielė pažadėjo juos pasivyti, kai tik ateis jos mamytė. Ji tik vėlavo, užtruko kokiuose kamščiuose… 
Netekusi vilties Gabrielė įėjo į vidų. Atsisėdo ant suoliuko ir graužiama nerimo laukė… Po kelių valandų visi grįžo iš parko, o antrą valandą atėję tėveliai pasiėmė savo atžalas iš darželio. Ir visą tą laiką Gabrielė kantriai sėdėjo ant suoliuko. Ir nors priėjusi auklėtoja ją kalbino, mergaitė ir toliau tylėjo.
“Matyt, - mąstė Gabrielė. – mamytė negalėjo. Kažkas atsitiko. Bet ji tuoj ateis, pasiims mane iš darželio ir paaiškins. O po to gal nusives ir ledų pavalgyti… Taip, taip ir bus. ”
Bet laikas bėgo, o niekas neatėjo. Pagaliau Gabrielė pasiėmė savo daiktelius – lėlę ir knygutę – ir išėjo.
- Ar tikrai mokėsi grįžti namo? Gal tave palydėti? – pasiteiravo auklėtoja.
- Mokėsiu. Tikrai. Aš ir pamiršusi buvau… Man tėveliai šiandien pačiai sakė grįžti.
“Čia turbūt ir yra tas nekaltas melas”- svarstė Gabrielė, žygiuodama per Vilniaus senamiesčio gatveles 

  * * *

- Gabrieliute, ir ką gi tu čia veiki? Su tėveliais atvažiavai? – nusišypsojo senelė.
- Ne, viena atvažiavau.
- Nejaugi, - dabar jau kiek susirūpino močiutė. – O tėveliai žino?
- Tai… - bet močiutei Gabrielė nenorėjo meluoti. – Ne, nežino…
- Vai, negerai. Palauk, važiuosim namo…
Močiutė nuskubėjo į virtuvę ir išjungė viryklę. Tada apsirengė paltą ir pasiėmė rankinę. O po pusvalandžio jos abi jau stovėjo prieš Gabrielės namą, kurį mergaitė paliko vos prieš porą valandų. Mergaitės širdutė smarkiai plakė. Ji perdaug nesielvartavo, kad grįš. Netgi džiaugėsi. Žinojo, kad ras besijaudinančius tėvelius, kurie labai apsidžiaugs ją pamatę ir pagaliau atkreips į ją dėmesį. Gal net broliuką pamirš… Su ja pažais…
Bet namai buvo tušti. Močiutė neramiai palingavo galvą.
- Matai, dabar turbūt laksto po miestą ieškodami…
Ir Gabrielei dar geriau pasidarė. “Patys kalti… - mąstė ji. – pamiršo mane. Neatėjo pasiimti iš darželio…”
Po pusvalandžio grįžo ir tėvai. Su broliu. Tačiau neatrodė susijaudinę.
- O, matau senelė tave paėmė iš darželio. Buvau paskambinusi auklėtojai, kad taip ir bus… Matai, broliukas susirgo, nuvežėm daktarui… - aiškino mama.
Bet Gabrielė nesiklausė. jau buvo taip pikta, taip! Jie net nepastebėjo! Ji pabėgo iš namų, o tėvai net nepastebėjo!..
- Tu pamiršai mano iškylą į parką! – riktelėjo Gabrielė.
- A… - prikando lūpą mama. – Na, nepyk… Bus tų iškylų… Ateik ir stipriai apkabink mane. Juk svarbiausia, kad broliukui nieko bais…
Bet Gabrielė atstūmė mamą ir nubėgo į savo kambarį. Girdėjo, kaip tėvelis rėkia, kažką panašaus į “taip negalima elgtis” ir “grįžk ir atsiprašyk”… Bet jai nerūpėjo. Skruostais sruvo milžiniškos, sūrios ašaros, kurias suprasti galėjo tik ant lovos gulėjusi pagalvė.