Gundanti kaip vynas ir pražūtinga kaip mirtis

Pirma dalis

Atgal į verslą.

- Jei tavo širdis tikra tuo, ką daro, tuomet vieną dieną pulsi ir prapulsi.
- Kur prapulsiu, Granuo? – šypsnis.
- Verčiau pagalvok prieš darydamas kitą kartą. Šį kartą baigėsi gerai, bet baisu pagalvot...
Nusijuokiau ir dar kartą peržvelgiau rankose gniaužomus pinigus, jų tiek daug ir jie gauti taip lengvai:
- Na ką tu, Granuo, manęs  niekada niekas nepagaus.
- Kalbėk kalbėk, Hanka, ne aš vienas pastebiu kaip tu dingsti. Tėvai kažką įtaria.
- Tegu įtaria, jau ne pirmas kartas.
Pažvelgiau į savo  kambarioką, dvidešimtmetį bičiulį, strazdanotąjį, kaip jį vadina broliai, šviesiaplaukį, žydraakį, vidutinio sudėjimo pašnekovą . Jo dažni priepuoliai ir isterijos dėl mano amato dažnai erzina, tačiau jis niekada neišduos, visada padės, šis vaikinukas turi gerą širdį ir aš tai vertinu, sunku tai jam pasakyti, nes jis amžinas pašaipūnas, Granuo – kaip dažnai aš nesuprantu šio keistuolio, jo elgesys kartais sukelia įvairiausių abejonių. Pavyzdžiui, prieš savaitę šis ne iš šio ne iš to primušė kažkokį vaikigalį kuris tik užkabino jį . Nerviniai sutrikimai? Kartais ir aš taip pagalvoju, tačiau tai taip nerealu, kai pažįsti šį bailį nuo pat vaikystės, kuris niekada nėra padaręs nieko panašaus . Pastaruoju metu man neramu dėl jo . Gal jis kur įsivėlė? Jis žino, kad gali pasikliauti manimi, bet ...
- Hankarerai?
Atsukau Granuo nugarą ir mesdamas tiek šlamančių ant žemės pažvelgiau pro langą . O taip, padūkėlė grįžo . Prie namo stovėjo vyšninis poršė, gundantis iki pat širdies gelmių . Joje sėdėjo aukštos klasės pupytė, juodi plaukai draikėsi kaip pašėlę, žalios akys žvelgė į mane  .
- Na? Niekur neskubi? – nusišypsojo ji ir išryškėjo jos įstabiai aptempta suknelė tamsaus mėlynumo .
Pažvelgiau į Granuo, jis amžinai tampa mūsų pastumdėlis, tačiau sunku suvaldyti prigimtį . Jis vėl žvelgė į mane kaip ir ankstesniais kartais, piktas ir suirzęs, žinodamas, kad tuoj manęs čia neliks .
- Atleisk bičiuli,  jau seniai pardaviau savo sielą . – nusišypsojau su pašaipėle .
Atsistojau ir pagriebęs ant lovos dar tebegulintį žalią švarką sustojau prie durų .
- Juk žinai, kad grįšiu, aš visada grįžtu .
- Žinoma, Hanka . – atsiduso Granuo ir pradėjo krauti mano uždirbtus pinigus į  krepšį .
- Ar galėtum? – prisiminiau savo tradiciją .
- O taip ...
Jis greit atsistojo ir įjungė muziką, kiek bepamenu išeidinėdamas klausau tą pačią dainą jau trejus metus, ji visada uždega  kraują prieš kokį darbelį atliekant . O taip ...  Išsitraukiau iš švarko kišenės cigaretę ir trumpam malonumui užsidegiau . Šiaip nesu rūkalius, užsidegu tik svarbiom progom .  Pridėjau pri lūpų ir įtraukiau gana nemalonių dūmų srautą kuris sušildė burną ir įdiegė geras mintis galvoj . Iškvėpiau, man prieš akis susimaišė iš dūmų tik man vienam suprantami fantazijos sukonstruoti vaizdai, štai ir vėl aš kely . Mečiau cigaretę į akvariumą ir dar pažvelgęs į draugą šyptelėjau, užsimečiau švarką ant peties ir išėjau, žengiau vėl žingsnį į azartą, pavojingesnį ir ekstremalesnį pasaulį, taip kaitinantį kūną ir priverčiantį širdį plakti taip stipriai ir smarkiai, kad tai suteikia malonaus jaudulio . Išėjęs laukan, galima sakyti, įšokau  į mašiną  ir pažvelgęs į gražuolę vairuotoją mirktelėjau, pabučiavęs tos katytės žandą įsitaisiau sėdynėje . Ji nusišypsojo ir užvedė mašiną  . Užsimerkęs gėrėjausi riaumojančios mašinytės galia ir mėgavausi nesulaikomom vėjo bangom .
- Turėtum nebebendraut su tuo juokdariu, jis tau tik gyvenimą gadina . – pagaliau pasigirdo moteriškas balsas .
Su tais savo užsispyrimais ji mane dažnai juokina .
- Jis gi mano draugas .
- O kas yra draugas? Tas kuris amžinai tau kvaršina galvą? Kuris nuolat tave erzina?
- Jei mano labui, tai gali erzint kiek nori, jis dėl manęs gi stengiasi, tegu stengiasi, gal jam kada nors ir pavyks .
- Nekalbėk taip Hanka . – išsigando ji, -- mes be tavęs neišsiverstumėm .
- Turi omenyje pinigus ir turtus, ar gyvenimą, - nusijuokiau .
- Ir tą ir tą, juk tu nenori mums blogo?
- Viską darau tik dėl savęs, taigi gali nesistengti . – pramerkiau vieną akį į pažvelgiau  į juodaplaukę .
Ji buvo tokia sunerimusi ir įsitempusi, kad žvilgčiojo tai į mane, tai į vairą, tai į priekį, kur važiuoja . Pokalbis baigtas ir tai ji puikiausiai supranta . Jos pakrypusi lūpa rodo, kad ji liko nepatenkinta . Galiausiai ūžesys nutilo, atvažiavom . Priešais mus  nusidriekė pievos, laukai nusėti įvairiaspalvių gėlių  . Vartai automatiškai prasivėrė ir mes įvažiavom vidun . Mūsų bosas tikrai gyvena pasiturinčiai, ir aš taip galėčiau gyventi, tačiau kažkaip nesinori pakeisti gyvenimo, ypač kai esu juo patenkintas . Saulė dar karšta, vadinasi bosui pats darbelių įkarštis .
- Ką šį kartą jis sumanė? – tariau žvelgdamas jau į tolyje matomus stogus .
- Man regis tu liksi patenkintas . – nusišypsojo ji ir jos akys sužibo kaip žiburiai .
Nužvelgęs jos pasitenkinimą vėl atsisukau į į priekį . O taip, horizonte jau matomas didžiulis namas su sodais aplink ir dar mažesniais nameliais šalia . Tai ką gi jis sumanė?