tik

Trylika tūkstančių
negimusių svajų.

Užgulė mano pečius,
spaudžia širdį,
neužtenka kvapo
ir žinojimo.

Kapstausi po kertes,
kur senai vorų sapnus
gainioja pakirdę klegantys
vaikai, moterų laimė aidi
tuščiuose žibintuose, o
tavo veidas tyliai žvelgia
iš po antklodės.

Dar tik trylika tūkstančių.
Dar net nepradėjus..