Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Saulėlydis baigėsi, užleisdamas vietą tamsai. Atėjo metas vasaros pabaigos nakčiai. Ne tokiai gūdžiai kaip rudens, bet ganėtinai ilgai.
Naktis užklojo ir miškingų kalvų apsuptą Baltrūnų miestelį, kuriame tvyrojo tyla ir ramybė. Beveik visi gyventojai miegojo. Tik miestelio centre, aikštėje prie bažnyčios ir jos prieigose dar nebuvo miegama. Čia vaikščiojo kareiviai, apšviesti didelių prožektorių šviesa. Jie ruošėsi saugoti miestelį nuo (kaip jiems vadai įdiegė) buržuazinių gaujų - banditų. O išties nuo partizanų - žmonių, vadinamų miškiniais ar miško broliais. Jie iš vietos gyventojų sudarė ginkluotus būrius, ginančius savo tėviškę ir tėvynę.
Miestelyje buvo visas kareivių garnizonas. Jie gyveno mūriniame dviejų aukštų buvusios mokyklos pastate. Prie bažnyčios ir aikštės, netoli kareivinių, vakariniame aikštės gale, stovėjo Valstybės saugumo ministerijos įstaiga, o rytinėje aikštės dalyje, visai prie pat kareivinių, buvo naikintojų bataliono būstinė, žmonių vadinama „stribynu.“
Čia degė šviesos ir buvo triukšmaujama. Visi pastate esantys žmonės - naikintojų bataliono nariai, gyventojų vadinami „stribai“. Vieni jų girtuokliavo, kiti valė ginklus ir ruošėsi nakties sargybai. O ruoštis tikrai reikėjo...

Siauručiu miško taku ėjo didelis būrys vyrų. Visi jie rankose laikė po ginklą. Kas automatą, o kas ir kulkosvaidį. Žygiavo jie neskubiai, išsirikiavę ilga kolona. Tarsi žinodami, kad tuoj prieis savo tikslą.
Toliau nuo jų, priekyje, slinko penketas vyrų. Jie žvalgė teritoriją ir pranešdavo kolonos priekyje einančiam vadui, kad  būriui eiti saugu. Eidami kariai buvo labai akyli: jie nuolat dairėsi, klausėsi visų garsų ir staiga išgirdo –„Ku - kū, ku - kū!!!“
Vienas iš žvalgų nuėjo to garso link ir pamatė žmogaus siluetą.
Priėjo prie jo, apkabino ir  tarė:
- Sveikas, broli... Kaip ilgai tavęs nemačiau.
- O tu, Petrai, ir paaugai, ir suvyriškėjai. Metai kovos ir gyvenimo miškuos tau tik į naudą, - tarė kitas brolis.

Dar minutę šnektelėję, vyrai nuėjo prie likusių žvalgų. Pasisveikinę su jais nužingsniavo į kolonos priekį. Ten laukė vadas su savo pavaduotojais. Priėję broliai su jais pasisveikino.
Po to vadas davė įsakymą vyrų kolonai sustoti ir pailsėti, o pats pasitraukė su pavaduotojais ir atėjusiais vyrais atokiau nuo tako, į kelmuotą miško aikštelę. Ten jie susėdo ant kelmų, ant žemės pasidėjo žibalinę lempą ir keletą popieriaus lapų.
Pirmasis prakalbo Venckų Jonas:
- Išvykau prieš pusantros valandos. Miestely beveik niekas nepasikeitę. Dar net kovos brolių kūnai gulėjo ant aikštės grindinio. Apspjaudyti ir sutrypti... NKVD kareiviai buvo tik bepradedą rengtis naktiniam budėjimui. Jų skaičius nepasikeitė - liko penkiasdešimt. Kiti išvyko „valyti“ miškų. Visi išgamos „stribai“ lindi savo irštvoj. Nė vienas negrįžo namo, į kaimus. Bijo niekšai! Mano, kad savo būstinėje bus saugūs.
- Parodysim, kad jie niekur nėra saugūs! - Sušuko Jonas.
- O kaip saugumiečiai? - Šaltai paklausė būrio vadas Arūnas, slapyvardžiu Šėlsmas.
- Visi savo vietose, tik viršininkas Kroglovas šiandien buvo išvažiavęs, bet prieš pat mano išvykimą, ačiū Dievui, sugrįžo! Šis, kaip žinote, yra ypatingas sadistas, dar iš miesto parsivežė porą kvotos „specialistų“, mat pačiam jau pabodo kruvintis rankas. Tiems dviems naujiems budeliams iškart nepagailėjo „darbo“, nes atidavė dvi gimnazistes ir senutę. Mat jos ilgai žiūrėjo į partiestus aikštėj partizanų kūnus. Girdėjau iš saugumo rūsio sklindančias jų aimanas. Turime paskubėti, antraip rasime tik jų lavonus! - Su degančia akyse neapykanta kalbėjo Jonas.
- Ačiū tau už informaciją. Ji gan svarbi, - padėkojo vadas. - Taigi kaip ir prieš keturias dienas, kai nutarėme pulti Baltrūnus, niekas iš esmės nepasikeitė: priešo miestelyje beveik tiek, kiek buvo. Manau, kad lengvai miestelį užimsim.
- Nebūk jau toks tikras! - Šūktelėjo Jonas. - Aš ilgai stebėjau naująjį enkavedistų vadą majorą Briusovą. Nors dar jaunas yra, tik 28 metų, bet jau turįs kovos patirties. Dar karo pradžioj, saugodamas vakarinę SSRS sieną, susirėmė su Vokietijos pajėgomis. Vėliau kovojo fronte. Dalyvavo Maskvos, Stalingrado, Kursko mūšiuose. Gavo daug ordinų. Kaip ypač gabus buvo nusiųstas naikinti Ukrainos patriotų, o dabar - mūsų. Jis gali mus nemaloniai nustebinti. Kažin ar puolimas jau bus toks lengvas...
- Jis gali būti net labai sunkus, - prakalbo vienas iš vado pavaduotojų, slapyvardžiu Ąžuolas. - Nors mūsų ir yra daugiau, bet priešas gerai įsitvirtinęs ir prožektorių šviesoje mus anksti pamatys.
- Be to, jie gali išsikviesti pagalbą, - tarė kitas vado pavaduotojas, slapyvardžiu Žygūnas.
- Nusiraminkit! – Pykdamas sušuko Šėlsmas. - Juk mes ruošiamės pulti Baltrūnus jau gerą pusmetį. Ar jau nepamenat, kad turim puikų puolimo planą, kurį dabar aptarsim.

Vadas išlankstė ant žemės miestelio planą.
- Būrį padalinsime į dvi dideles grupes. Vienai, susidedančiai iš šešiasdešimties vyrų, vadovausiu aš, o kitai, kur keturiasdešimt, tu, - kreipėsi į Žygūną Šėlsmas. - Kaip planuota, pulsi iš pietų štai čia. Na, o tau, Ąžuole, irgi bus darbo: su dešimčia vyrų turi patekti čia ir sunaikinti elektros generatorius.
- O jei nepavyks? - Neramiai paklausė Ąžuolas.
- Pavyks! - Tvirtai sušuko vadas. - Operaciją „Išvadavimas“ pradedam!

Vadas įsakė visiems pasitarimo dalyviams eiti į savo vietas. Būrys greitai buvo suskirstytas į dvi grupes ir sparčiu žingsniu pajudėjo į skirtingas puses, bet to paties tikslo link.
Baltrūnų miestelyje tuo metu tvyrojo taika ir ramybė. Ją užtikrino Vidaus reikalų liaudies komisariato kareiviai ir naikintojų batalionas iš trisdešimties žmonių. Kareiviai jau buvo sargybos postuose: prie įvažiavimų į miestelį ir centrinėje aikštėje, kur degė skrosdami nakties tamsą didžiuliai prožektoriai.
Daug kareivių miegojo, laukdami savo pamainos, o beveik pusė „stribų“ nusigėrę snaudė, laukdami jau net ne savo pamainos, o tik ryto, kai galės liaudį „gint“ nuo lašinių ir kito gero. Vieni padėjo kareiviams saugoti miestelį, o kiti vis dar girsnojo.
Naktis buvo kaip ir visos, tik dangus atrodė neįprastai tamsus. Juodi debesys užgožė mėnulį, o nuo vienos miškingos kalvos atsiplėšė ilgas tamsus šešėlis. Ginkluotas vyrų būrys judėjo vis arčiau Baltrūnų. Staiga nuaidėjo šūviai. Tai buvo Žygūno grupės kulkos, nukovusios pietiniame miestelio pakraštyje stovinčius sargybinius: penkis enkavedistus ir tris naikintojus.
Tučtuojau buvo paskelbtas aliarmas. Prieš Žygūno grupę pasiųsta 20 kareivių, bet jie buvo apšaudyti ir turėjo trauktis atgal, nes partizanų buvo žymiai daugiau. Enkavedistų vadas majoras Briusovas greitai pergrupavo karius ir prieš Žygūno grupę pasiuntė jau nemenką keturiasdešimt penkių vyrų būrį. Kitiems įsakė būti pasirengusiems kareivinėse ir laukti įsakymo. Mat Briusovas buvo apdairus ir patyręs karys. Žinojo, kad negalima mesti visų karių į priešakines linijas nepasilikus rezervo ir neapsaugojus užnugario.
Žygūno grupė jau spėjo įsiskverbti į miestelį. Iki aikštės teliko vos du šimtai metrų, kai kelią rėkdami „Ura! “, jiems pastojo majoro vadovaujami kareiviai. Vos tik juos pamatęs Žygūnas suriko:
- Ant žemės!
Visi vyrai parkrito. Prasidėjo mūšis, jau per pirmąsias sekundes pareikalavęs partizanų aukų: žuvo penki vyrai, o dar du buvo nesunkiai sužeisti.
Nežinia, kiek dar būtų užtrukęs ir kiek aukų pareikalavęs šis mūšis, virtęs abipusiu šaudymusi, jei ne pagaliau Ąžuolo parodyta iniciatyva. Jis po pasitarimo iš miško patraukė su Žygūno grupe, o vėliau nuo jos atsiskyręs, kaip ir buvo planuota, su dešimties karių būriu laikinai apsistojo ant miškingos kalvos, netoli miestelio vakarinės dalies. Ten tūnojo ligi pirmųjų šūvių, kai po jų lėtai ir atsargiai, prisidengdami medžiais, ėmė slinkti miestelio vakarinės dalies vidurio link, kur stovėjo elektros pastotė ir buvo įsikūręs saugumo ministerijos įstaigos pastatas.
Kai užvirė mūšis tarp Žygūno ir majoro kareivių, Ąžuolas su savo būriu jau buvo priėjęs elektros pastotę, kurią tuoj pat susprogdino, palikdami Baltrūnus skęsti tamsoje. Ąžuolas, įvykdęs savo užduotį, labai apsidžiaugė ir su savo kariais prisiartinęs prie saugumo būstinės 50 metrų atstumu, intensyviai apšaudė ją, bet didelių nuostolių nepadarė, kadangi pastatas buvo mūrinis. Bet saugumo viršininkui Kroglovui baimės gerokai įvarė. Jis tūnojo namo rūsyje ir, vos tik pajutęs, kad į sienas šaudoma, pamanė, kad už sienos koks šimtas partizanų, ir įsakė šalia jo sėdinčiam pavaduotojui:
- Tučtuojau pranešk Briusovui, kad pagrindinės „banditų“ jėgos puola iš vakarų.

Išėjęs iš rūsio ir dėl atsargumo šliauždamas grindimis, pavaduotojas šiaip ne taip nusigavo prie vieno enkavedisto, kuriam įsakė perduoti Briusovui Kroglovo paliepimą. Kareivis greit perdavė žinią majorui. Šis negalėjo tuo patikėti, bet, išvydęs degančią elektros pastotę ir girdėdamas šūvius vakaruose, įsakė savo kariams trauktis.
Žygūnas, pamatęs, kad priešas traukiasi, labai nustebo. Mat jau buvo jo gerokai „aplamdytas“: dar trys pašauti vyrai iškeliavo Anapilin, o dešimt buvo sunkiai sužeisti. Priešui Žygūno grupė tepadarė menkų nuostolių: du nukauti ir penki lengvai sužeisti. Ko gero, jei mūšis dar būtų tęsęsis dar pusvalandį, ir iš Žygūno grupės maža kas būtų telikę.
Majoro Briusovo vadovaujami kariai geriau kovėsi už Žygūno grupės karžygius. Jie buvo geriau išsidėstę ir taikliau šaudė. Nors partizanai turėjo ir daugiau kulkosvaidžių (beveik kas antras karys), tačiau nesugebėjo šios persvaros išnaudoti: nenukreipė ugnies viena kryptimi, o veikiau šaudė kaip kam išėjo. Majoro enkavedistai šaudė taikliau ir retino partizanų gretas.
Kai enkavedistai su „stribais“ pradėjo trauktis, Žygūnas, pats kalendamas kulkosvaidžiu, su kitais vyrais pradėjo taip stipriai šaudyti į besitraukiančius priešus, kad jiems nebeliko nieko kito kaip tik bėgti link aikštės. Paskui juos pasileido ir partizanai, pakilę nuo žemės ir šaukdami:
- Pirmyn!
Tuo tarpu iš kareivinių išbėgo visi enkavedistai pasitikti ir pridengti majoro su kareiviais. Dalis jų apšaudė ir Ąžuolo būrelį, kuris dėl to buvo priverstas trauktis. Jiems besitraukiant, kelios kulkos pataikė vienam partizanui į abi kojas ir pilvą. Todėl žvėriškai šaukdamas, kruvinas, matydamas, kad neliko vilties išgyventi, pro sukąstus dantis suriko:
- Duokit granatų ir bėkit!
Arčiausiai esantys kovos draugai mestelėjo jam porą granatų ir paliko bendražygį, su kuriuo gyventa ir kovota... Kai prie partizano kūno priėjo priešo kareiviai, manydami, kad jis jau miręs, šis, sukaupęs paskutines jėgas, ištraukė granatų kaiščius. Driokstelėjo galingas sprogimas, nunešęs penkių enkavedistų gyvybes.
Sprogimas suklaidino enkavedistų vadą, kuris galvojo, kad pagrindinės „banditų“ jėgos susitelkusios vakaruose, prieš saugumo būstinę, kai tuo tarpu Ąžuolo būrys jau buvo pasitraukęs iš miestelio ir tūnojo krūmuose prie upelio. Majoras su savo grupe pagaliau atsitraukė atgal, į aikštę prie saugumo būstinės. Besitraukdamas jis prarado septynis kareivius ir pats vos nebuvo pakirstas kulkų. Dabar Briusovas galėjo kiek atsikvėpti, kadangi jį pridengė kariai: jie apšaudė Žygūno grupę, neleisdami jai veržtis priekin, bet ir nepadarydami daug nuostolių.
Majoras vis dairydamasis stebėjo vakarinę miestelio pusę, ar kur nepamatys „tų buržuazinių gaujų“. Niekur neišvydęs partizanų su būreliu kareivių nuėjo į aikštės centrą ir pasiėmęs žiūronus apžvelgė šiaurės vakarus, bet ir čia nepamatęs nė vieno „bandito“, staiga išgirdo:
- Pirmyn!
Tai žygiavo Šėlsmo grupė, kuri visą laiką tūnojo miškingos kalvos priedangoje ir stebėjo, kas vyksta Baltrūnuose, vis laukdama tinkamo momento išsiveržti. Kai visi priešai susitelkė centrinės aikštės pakraštyje, Šėlsmas davė įsakymą pradėti puolimą. Partizanai greitai nusileido nuo kalvos ir rėkdami „Pirmyn!“ bėgo per Baltrūnų gatves, ir jau po penkių minučių buvo prie bažnyčios šiaurinės pusės, visai arti centrinė aikštės.
Majoras Briusovas greitai orientavosi: jis jau suprato, kad partizanai puola ne iš vakarų, o iš šiaurės. Jo manymu, dabar jau vienintelė ir geriausia išeitis, kol dar aikštės neužtvindė „banditai“, visiems likusiems gyviems kareiviams ir „stribams“ pasitraukti į Valstybės saugumo ministerijos įstaigos pastatą ir jau iš ten kovoti. Tačiau tai įvykdyti jiems trukdė Žygūno vadovaujami kariai, kurie jau priartėjo prie saugumo būstinės. Majoras, pamatęs, kad yra puolamas, įsakė savo kareiviams pulti Žygūno grupę, o likusiems „stribams“ trauktis į saugumo pastatą. Užvirė arši kova, kur laimėtojų nebuvo nei vienoje, nei kitoje pusėje. Mat žuvo po lygiai. Tiesa, Briusovas pasiekė trumpalaikę pergalę - jam pavyko gerokai nuo būstinės nustumti Žygūno grupę ir jau pats su savo kareiviais traukėsi saugumo pastato link. Dar pora minučių - ir jis jau su likusiais kareiviais būtų už tvirtų mūrinių sienų. Bet kaip viesulas aikštėn įsiveržė Šėlsmo partizanų grupė, kuri į besitraukiančius enkavedistus prie saugumo būstinės atidengė tiesiog pragarišką ugnį, nepalikdama nė vieno gyvo. Tik majorui savotiškai pasisekė: jis keletą minučių prieš Šėlsmo grupės įsiveržimą parkrito sužeistas į koją taiklaus partizano šūvio iš Žygūno būrio. Sužeisto ir gulinčio majoro nelietė kulkos, nors ir lėkė visai virš jo kliudydamos kareivius, kurių mirtį jis buvo priverstas stebėti. Briusovas matė, kaip kulkos draskė jų krūtines, taškė jų smegenis, bjaurojo veidus. Majoras buvo matęs ir baisesnių vaizdų, todėl išliko ramus, o kitas jo vietoje turbūt būtų išprotėjęs.
Šėlsmo grupė, sutriuškinusi priešus, apsupo saugumo būstinę. Ištrūkti iš ministerijos pastato tapo neįmanoma ten tūnantiems dvylikai „stribų“, penkiems saugumo darbuotojams ir dviems enkavedistams. Jie visi buvo išsekę, kai kurie sunkiai sužeisti, kraujavo, ypač du enkavedistai, kuriems kulkos sumaitojo kojas. Beveik visi būstinėje esantys žmonės stovėjo ar sėdėjo, o dauguma gulėjo ant grindų raštinėje, prie pat įėjimo, kurį buvo užbarikadavę stalais ir kėdėmis. Langus buvo apkalę dar prieš prasidedant puolimui. Patalpoje įsivyravo įtampa, nerimas - visiems buvo aišku, kad jie čia ilgai neišsilaikys. Partizanai vienaip ar kitaip juos iš čia iškrapštys, nors trims „stribams“ ir dviems saugumiečiams dar prieš pat apsupimą pavyko ištrūkti. Jie iššoko pro būstinės langus ir pasileido bėgti ten, iš kur atėjo Ąžuolo grupė. Skubėjo, nesidairė, todėl pateko priešui į rankas.
Vyriausiasis partizanų vadas Šėlsmas įsakė būstinę apšaudyti kulkosvaidžiais. Dvidešimt partizanų, išsidėstę aplink pastatą, pradėjo ataką. Visi esantys raštinėje manė, kad jau teks palikti šį pasaulį, bet staiga šaudymas liovėsi, nes Šėlsmas suriko:
- Sudėkite ginklus ir pasiduokite! Antraip visi būsite sunaikinti!
Saugumo būstinėje įtampa didėjo, kadangi beveik visi „stribai“ norėjo pasiduoti, o tam priešinosi jų vadas, rusų karininkas ir saugumo viršininkas Kroglovas su pavaduotoju. Jie sakė, kad reikia priešintis ir laukti pagalbos, o naikintojai jiems atkirto, kad „pagalba ateis, kai jų jau kūnai bus atvėsę“. „Stribai“ pakilo eiti durų link, bet juos sustabdė vadas, šaukdamas „Stot! “ ir nukreipęs į juos automatą. Tada visi „stribai“ atsisuko į jį, vienas norėjo nušauti karininką, bet pats krito pakirstas automato serijos. Likę naikintojai nesnaudė ir nukovė vadą. Po to visi išėjo, liko saugumo viršininkas su pavaduotoju, nes žinojo, kad juos partizanai vis tiek sušaudys už juodus darbus.
Išėjusius ,,stribus“ pasitiko partizanai, patikrino, ar šie neturi ginklų, ir prisakę netarnauti okupantui, paleido. Žinodamas, kad viduje dar tūno du priešai, Šėlsmas liepė įmesti pora granatų į pastatą. Jos pribaigė saugumiečius. Beliko laukti įsakymo trauktis: partizanai negalėjo ilgai būti miestelyje, kad jų neužkluptų atvykę priešui padėti kareiviai.
Šėlsmas, Jonas ir dar dešimt partizanų nuėjo į saugumo būstinę. Įžengę pamatė sudarkytus saugumiečių kūnus ir apgriautas barikadas. Jie apžiūrėjo visas patalpas, o Venckų Jonas nuėjo ir į rūsį, kur buvo įmestos trys miestelio gyventojos: senutė ir dvi gimnazistės. Pamatęs, kad jos žiauriai sumuštos, be sąmonės, pagalvojo, jog bus pavėlavęs, bet patikrinęs pulsą, įsitikino, kad jos dar gyvos, ir pasikvietęs šešetą partizanų, jas išnešė lauk. Čia jos buvo atgaivintos.
Šėlsmas, apžiūrėdamas saugumo patalpas, džiaugėsi, kad operacija pavyko. Susiradęs svarbius dokumentus, su dviem kovos broliais aplaistė benzinu saugumo būstinę ir išėjęs padegė. Tuo tarpu kiti partizanai susirinko visus ginklus, spausdinimo mašinėles, vaistus, maisto atsargas. Viską sudėjo į vežimus, kur jau buvo paguldyti sužeisti bei nukauti partizanai ir kūnai tų, kurie gulėjo prieš puolimą aikštėje.
Šėlsmas, matydamas, kad viskas vyksta kaip jo įsakyta, dar liepė padegti kareivines ir „stribų“ būstinę. Po to jis vežimus surikiavo į ilgą koloną ir laukė, kol visi partizanai sueis į centrinę Baltrūnų aikštę, kad galėtų atsisveikinti su susirinkusiais gyventojais ir išvykti. Kai visi partizanai buvo savo vietose, Šėlsmas įsakė virš bažnyčios iškelti Trispalvę, giedoti himną. Dar sugiedoję ir porą giesmių partizanai, lydimi gyventojų plojimų ir geriausių linkėjimų, pradėjo trauktis iš miestelio. Pirmasis ilgoje vežimų kolonoje važiavo Šėlsmas, rankose laikydamas vėliavą ir ja mosuodamas. Paskui jį sekė virtinė vežimų, palikdama miestelį ir jo centre degančius pastatus. Netrukus vežimai dingo posūkyje.
Baigėsi naktis, pamažu ėmė šviesėti dangaus kraštelis – aušo nauja diena.
2006-02-20 11:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-17 13:28
Jokiu Sancu
Perskaiciau kelias pastraipas ir paluzau... :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-29 11:57
TikErika
na taip, tiesos yra,
matosi, kad remtasi istoriniais faktais,
sausai taip
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-22 19:04
Lilijana Nurse
Va cia tai jau nieko gero... gal nurasyta is kokios istorijos knygos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-22 08:56
baste
manau,kad nereikėtų rašyti apie dalykus,kurių neišmanai. Čia išėjo kažkokia matematinė kronika ir dar labai abejotino tikslumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-21 23:49
Ed bilas Kalifornijoj
partizanai laikėsi ir didesniais būriais. taip.karo pradžioje. vėliau keitė taktiką, nors ji nebuvi naudinga tikintis pagalbos iš vakarų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-21 18:44
ir kiti
- Partizanas?
- Partizanas.
Nušovė.
- Partizanas?
- Partizanas.
Nušovė.
....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-21 10:24
kaip prasminga
Fantomai Nemiga, partizaninio karo pradžioje būta ir didesnių būrių, tik vėliau susiskirstė smulkiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-20 19:16
Si bilė Sibire
Labai tvarkinga ir taisyklinga kalba ir rašyba.
Kai kaim derėtų pasimokyti iš tavęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-20 18:40
_I_
_I_
Kažkaip man labiau juokinga ęčia viskas. Lyg būtų kažkokia pasaka sekama būtų. 100 partizanų būrys? Na, pataisykit mane kas nors, tačiau tokiomis grupėmis kažin ar partizanai laikydavosi. Nors gal čia "pastatyta pagal tikrus faktus"...
Opreacija "Išvadavimas". Che...
Ir šiaip, pats pasakojimo stilius toks primityvus. Iki literatūrinio trūksta. Labiau APrašinėjimas, nei rašymas. Netgi publicistiką primena.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-20 13:18
ght911_vinciusa
Agirdž, nū gražei parašei, bet tik nelabai įduomei.
Gereu paskaityk Dino Buzzati "Totorių dykumą". Kažkode prisiminiau beskaitydams. Karoč.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą