melancholija

parkritus tarp dviejų šventovės beržų
už kaltės širmos ir baimės dangaus
kur prasiskverbia vandenų tylos oro svaigaus
kur galva prigludus ant rankų lingavimo vėjo
susikaupus kalba liūdna rudenio fėja
nei gyva nei mirus su saule nors kėlė
ji apsigobus pavasarišku oru keliauja vilkdama kojas
kad pamatytų dar vasaros dangų
kad dar spėtų pasijauti paukščiu
skrendančiu į bekraštę erdvę