vienok anava kaip, idant gęšė pikliavotų

anąkart Šurkus pasiryžo nueiti į parduotuvę. lėtai nuėjo, neatkreipdamas į save dėmesio nusipirko koldūnų ir keliavo namo. keliaudamas mąstė apie nacionalizmą ir kiaulienos džihadą. kitąkart, kai po savaitės baigėsi koldūnai, Šurkui vėl teko eiti į parduotuvę. šįkart nusprendė pirkti ką nors kito, kad neatkreipti į save dėmesio, todėl nusipirko charčio sriubos stiklainyje. pakeliui mąstyti nepavyko, nes viskas buvo labai aišku. čia tau ne koldūnai. šįkart Šurkus pabudo neramus. jam sukosi galva, jis nebežinojo ką daryt, galvoj skambėjo „Šurkau.... Šurkau.... Keturi litukai dvidešimt septyni centai.... Iš jūsų.... „ tas vaiduokliškas balsas taip ir neleido jam nurimti, tad jis nespėjęs net pilnai apsirengti, tik su kojinėm ir prezervatyvu (Šurkus jį apsimaudavo kad naktį nebūtų šalta), nulėkė tiesiai į Prienų parduotuvę, ant kurios stogo vis dar puikavosi didelis raudonss rusiško užrašo „GASTRONOM“ pėdsakas, palaukė penkiolika minučių, įsiveržė į vidų ir pirko, pirko, pirko.... saulėgrąžos, užuolaidos, jaučio liežuvio slėgtainis.... o pakeliui namo verkė ir dešinės rankos rodomuoju pirštu užspausdamas dešinę šnervę šnypstėsi nosį.