Tikėjimas

Užsisėdėjom iki vėlumos. Jis kalbėjo, jog Dievas turėtų būti jo penis, tada su savo dievybe jis geriau patenkintų moteris. Sėdėjau palinkusi į priekį, viena ranka pasirėmusi galvą, kitą įkišusi į klyną.
Jis gėrė vieną stikliuką po kito, kartkartėmis pasiūlydamas man, bet buvau pernelyg susidomėjusi nauja religija. Tik kartkartėmis nuleisdavau akis, kai jis nusisukdavo į kriauklę išsivemti.
Jis šventai tikėjo tuo, ką šneką. Na taip, kitaip ir negalėjo būti, juk kalbėjome apie Viešpatį.
Kai jis dar kartelį nusisuko išsivemti pažiūrėjau per langą. Švito. Primečiau, jog jo monologas tęsėsi daugiau nei septynias valandas, o pabaiga plytėjo kažkur anapus...
- Vincai, gal jau gana? – išdrįsau įsiterpti.
- Gana ko? Gerti ar postringaut? – nusišluostęs lūpas į džemperio rankovę pasidomėjo.
- Man žvėriškai įdomi dievybės sąvoka sekse, bet, Vincai, nebėr jėgų... O gert, jei dar yra ko, visada prašom...
Vangiai atsistojau nuo kėdės, nebeturėjau jėgų net nusimyžti. Gulėdama lovoje dar ilgai girdėjau kaip Vincas tranko spintelių dureles ieškodamas gėrimų.
Užmigau su mintim, jog jei kiekvienas taip šventai tikėtume Dievu kaip tiki Vincas, pasaulis būtų taikesnis...